Nuo priešistorės žmonės ieškojo būdų, kaip interpretuoti sapnus. Primityviosios visuomenės tikėjo, kad sapnai yra dievų ar dvasių pranešimai ir gali nuspėti ateitį. Šis įsitikinimas kai kuriuose sluoksniuose išlieka ir šiandien. XX amžiuje psichologijos pionieriai, tokie kaip Sigmundas Freudas ir Carlas Jungas, ieškojo prasmės paties svajotojo gyvenime ir nesąmoninguose troškimuose. Vėlesnės tyrėjų kartos pridėjo savo psichologines teorijas. Šių teorijų studijavimas paprastam žmogui gali pasiūlyti daug patarimų, kaip interpretuoti sapnus.
Senovės žmonės gluminantiems sapnų vaizdiniams skyrė didelę reikšmę ir gerbė tuos, kurie galėjo juos išaiškinti. Pagal Bibliją ir Torą, hebrajų pranašas Juozapas išpranašavo badą savo gebėjimu aiškinti sapnus. Panašios istorijos aptinkamos senovės Babilono, Egipto ir Graikijos mitologijoje. Bėgant amžiams šis tikėjimas psichine sapnų kilme išsivystė priešingai nei vėlesni psichologiniai tyrimai. Šie du sapnų aiškinimo būdai – psichinis ir psichologinis – išlieka skirtingi iki šiol.
XX amžiaus pradžioje Sigmundas Freudas pasiūlė naują sapnų interpretavimo būdą, kaip baimių ar troškimų išraišką, kurių negalima išreikšti pabudus. Freudo varžovas Jungas nuėjo toliau, teigdamas, kad kiekvienas žmogus sapne atspindi svajotojo asmenybės aspektą. Geštalto psichologai, dirbę XX amžiaus viduryje, tikėjo, kad tai galioja net sapnuose matomiems negyviems objektams. Šios psichologijos mokyklos patarimas – pereiti į atsipalaidavusią būseną, kurioje nesiblaškytų, ir sutelkti dėmesį į objekto ar asmens atmintį iš sapno. Sapnuotojo jausmai šiam asmeniui ar daiktui dažnai gali atskleisti jo prasmę.
Freudas ir kiti psichologai tvirtino, kad sapnas neturėtų būti aiškinamas pažodžiui, nes tai ne istorija, o vaizdų rinkinys. Tai reiškia, kad aiškindami sapnus sutelkite dėmesį į atskirus elementus, o ne į visą sapną. Nepaisant jų skirtumų, dauguma psichologų sutinka, kad sapno elementai atspindi pabudusio proto rūpesčius. Kai kuriais atvejais sapnai gali būti proto būdas išspręsti problemas, kurios žlugdo normalius mąstymo būdus. Iš tiesų, kai kurie psichologai teigė, kad grasinimai ir konfliktai sapnuose ir košmaruose yra proto būdas praktikuotis realiame gyvenime.
Menininkus dažnai žavi sapnų vaizdai ir jie įtraukia juos į savo meną kaip būdą interpretuoti sapnus arba tiesiog panaudoti jų keistą ir žavią galią. Ankstyvieji siurrealistai, tokie kaip Salvadoras Dali ir filmų kūrėjas Luisas Bunuelis, naudojo sapniškus vaizdus tokiuose darbuose kaip „Un Chien Andalou“ ir „Atminties išlikimas“. Režisierius Davidas Lynchas tęsia tradiciją kurdamas filmus, kuriuose keistas, sapniškas vaizdas maišomas su tiesioginiu pasakojimu. Sapnai buvo vaizduojami paveiksluose, spektakliuose ir net komiksų knygose. 2001 m. Richardo Linklaterio animacinis filmas „Pabudęs gyvenimas“ siūlo išplėstą svajingą įvykių seką, paliekant interpretaciją pačiam žiūrovui, kaip tai daro tikri sapnai.