Vaizdo skiriamoji geba reiškia fotografijos ar vaizdo įrašo detalumo lygį. Tai taikoma vaizdų kūrimui juostelėmis ir skaitmeniniais fotoaparatais, vaizdo atkūrimui spaudoje ir vaizdo projekcijai ekranuose ir monitoriuose. Fotografuojant juostelėmis vaizdo raišką lėmė pačios juostos dydis ir kokybė. Skaitmeninės fotografijos skiriamoji geba priklauso nuo atskirų vaizdo komponentų, vadinamų pikseliais, tankio. Abiejose laikmenose taip pat reikalingi aukštos kokybės objektyvai, siekiant optimalios vaizdo raiškos.
Visoje vaizdinėje laikmenoje idealu sukurti vaizdą, kuriame būtų tiek daug detalių, kiek ir pirminiame šaltinyje. Didžiąją XX amžiaus dalį filmo formatas šiuo atžvilgiu buvo daug pranašesnis už televiziją ir vaizdo įrašus. Taip buvo todėl, kad filmas atkuria tikrąjį vaizdo šviesos raštus, panašiai kaip akis, o ankstyvasis vaizdo įrašas davė tik apytikslį vaizdą. Iki XXI amžiaus skaitmeninių vaizdo įrašų formatai pasiekė tokį skiriamosios gebos lygį, kurio plika akimi negalėjo atskirti nuo filmų vaizdų. Tai pasireiškė didelės raiškos nejudančiomis ir vaizdo kameromis, didelės raiškos (HD) televizijos ekranais ir skaitmeniniais efektais bei animacija dideliame ekrane.
Filmavimo kameros vaizdus užfiksavo fokusuodamos šviesą per objektyvą į nejudantį arba judantį įrašymo paviršių, žinomą kaip kadras arba negatyvas. Cheminės medžiagos ant šio paviršiaus įgavo tikslią šviesos formą, todėl vaizdas buvo labai tiksli. Gauti vaizdai dažnai gali būti labai padidinti naudojant filmų projektorius arba nuotraukų didintuvus, be pastebimo kokybės praradimo. Didelės apimties reprodukcijai fotografai pirmenybę teikė dideliam negatyvui; kai kurie meno fotografai naudojo rėmelius, kurie buvo 10 kartų didesni už standartinį 35 mm dydį. Padidinus mažus rėmelius, buvo matyti vaizdą sudarantys cheminiai grūdeliai, todėl vaizdas buvo vadinamas grūdėtu.
Skaitmeniniai vaizdai, įskaitant juostos vaizdus, kurie buvo nuskaityti į kompiuterį, yra sudaryti iš mažų spalvų kvadratų, vadinamų pikseliais, trumpiniais „vaizdo elementais“. Vaizdo skiriamoji geba nustatoma pagal pikselių skaičių tam tikroje srityje, nurodytą tokiais matavimais kaip pikseliai colyje (PPI arba ppi). Televizoriai ir vaizdo monitoriai sukuria vaizdus projektuodami šviesos linijas į ekraną. Didelės raiškos vaizdai visose šiose laikmenose sukuriami didinant pikselių ar linijų tankį. Didelė skiriamoji geba taip pat reikalinga visiems vaizdams, kurie bus paskelbti spausdintinėje laikmenoje.
Padidinus vaizdą, jo skiriamoji geba nepadidėja; Tiesą sakant, dėl to pikseliai ar grūdeliai išryškės ir pablogės vaizdo kokybė. Šis procesas buvo pagrindinis siužeto taškas įtakingame 1966 m. filme „Blow-Up“, apie fotografą, kuris nuotraukos fone randa nusikaltimo įrodymų. Šnipinėjimo filmuose ir TV kriminalinėse dramose šis faktas dažnai nutyli, todėl veikėjai gali pagerinti vaizdo skiriamąją gebą labiau nei įmanoma naudojant įprastą programinę įrangą. Mokslinės fantastikos animacinis filmas „Futurama“ kažkada tai vaidino, kai žvaigždė laivo kapitonas reikalavo, kad padidintame vaizde būtų matomos smulkios detalės. Kai jam pasakė, kad tai neįmanoma, jis skundėsi, kad tai visada veikia televizijos policininkų laidose.