Kai visomis kryptimis atsiranda viešųjų karštųjų taškų ir kaimynystėje esančių belaidžių (WiFi) tinklų, galite susimąstyti, ar saugu naudotis kieno nors kito belaidžio interneto paslauga. Ne visada tiksliai aišku, ką gali pamatyti vietinė kavinė, savivaldybės tinklas ar kaimynas, jei asmuo naudojasi kieno nors kito tinklu. Jei nori, tinklo savininkas gali matyti beveik viską, kas keliauja tarp nešiojamojo kompiuterio ir tinklo maršruto parinktuvo.
Naudojant bet kokią belaidžio interneto paslaugą gali kilti tam tikrų pavojų. Kai informacija perduodama tarp nešiojamojo kompiuterio ir atviro belaidžio maršruto parinktuvo, bet kuris diapazone esantis asmuo gali naudoti paketų uostymo programinę įrangą, kad paimtų transliaciją. Kas nors klausantis gali sugauti naudotojų vardus ir slaptažodžius, el. paštą ir failus. Tik prisijungimas prie saugios svetainės išlieka saugus net ir tokiame tinkle, nes šifravimas prasideda svetainėje ir tęsiasi iki vartotojo kompiuterio.
Norint apsaugoti belaidį LAN nuo vietinio pasiklausymo, visa informacija, keliaujanti tarp nešiojamojo kompiuterio ir maršruto parinktuvo, turi būti užšifruota naudojant programinės įrangos saugos parinktis, integruotas belaidžiame kelvetyje. Tokiu atveju visas LAN transliuojamas šifruotu formatu. Maršrutizatorius tik iššifruoja srautą, kad persiųstų jį į internetą. Dėl to naršymas internete nėra saugesnis nei kitu atveju, tačiau pašalinama kai kuri rizika, susijusi su galimu pasiklausymu LAN pusėje.
Belaidžio tinklo apsauga taip pat neleidžia „autostopams“ stovėti tinklo diapazone ir prisijungti prie interneto naudojant belaidį LAN. Užšifruotiems belaidžiams tinklams reikalingas vartotojo vardas ir slaptažodis, kad būtų galima pasiekti, kad būtų išvengta nemokamo įkėlimo.
Daugelis savivaldybių teikia nemokamą belaidę prieigą gyventojams ir lankytojams, todėl tam tikroje miesto dalyje paprastai reikia, kad automobilių stovėjimo aikštelė būtų pasiekiama. Šio tipo tinklai retai užšifruojami, nes slaptažodžio ir vartotojo vardo reikalavimas apriboja jų prieinamumą. Daugelis vietinių apylinkių tinklų taip pat yra neapsaugoti, kaip ir kai kurie įmonių tinklai. Tokiais atvejais, naudojantis belaidžio interneto paslauga, žmogus rizikuoja.
Kad padidintų savo asmeninį saugumą ir maksimaliai padidintų patogumą naudotis trečiųjų šalių tinklais, kompiuterių vartotojai turėtų vengti naudoti vieną vartotojo vardą ir slaptažodį visiems savo poreikiams. Prisijungdami prie tinklo iš saugios vietos, jie turėtų priskirti unikalius vartotojo vardus ir slaptažodžius kiekvienai registruotai svetainei, el. paštui, bankininkystės, apsipirkimo ir kitiems poreikiams. Daugelis žiniatinklio naršyklių gali atsiminti svetainių naudotojų vardus ir slaptažodžius, saugos sumetimais saugoti juos vietoje užšifruotus, o tada automatiškai juos užpildo, kai vartotojas apsilanko svetainėje. Taip pat žmonėms patartina retkarčiais keisti su jautriomis paskyromis susietus vartotojo vardus ir slaptažodžius.
Saugos schemos, skirtos apsaugoti privatumą ir asmeninę informaciją, neapsaugos tų, kurie naudojasi kieno nors kito belaidžio interneto paslauga neteisėtais tikslais. Pavyzdžiui, kiekvienas tinklo adapteris turi unikalų MAC adresą, kurį kompiuteris atskleidžia kiekvieną kartą, kai prisijungia prie tinklo. Daugeliu atvejų gana lengva įvairiomis priemonėmis atsekti tą MAC adresą atgal į realų vartotoją, jei valdžios institucijos būtų motyvuotos tai padaryti.
Žinodami, kad naudotis kieno nors kito belaidžiu internetu gali būti rizikinga, vartotojai gali norėti atitinkamai apriboti savo veiklą nešifruotuose tinkluose. Jei įmanoma, jie turėtų vengti lankytis svetainėse, kuriose reikalaujama vartotojo vardo ir slaptažodžio, ir atidėti slaptų el. laiškų ar failų siuntimą ar rinkimą, kol galės prisijungti iš saugios vietos.