Belaidis internetas yra tik viena iš paslaugų, kurias pasirinktinai palaiko WiFi®. WiFi® yra belaidžio ryšio standartas, naudojamas tarp kompiuterių įrenginių dalytis failais ir ištekliais. Signalas negali nukeliauti didelių atstumų neprarandant vientisumo, todėl jis naudojamas vietiniams tinklams (LAN). Namuose LAN gali apimti asmeninę darbalaukio sistemą ir nešiojamąjį kompiuterį, o darbo vietoje tinklas paprastai jungia daugybę kompiuterių komerciniame pastate. Signalas taip pat gali apimti nedidelį miesto regioną, sukurdamas karštąsias vietas arba vietas, kur signalas leidžia prisijungti prie visuomenės per belaidžius prieigos taškus (WAP).
„WiFi®“ tinklą labai lengva nustatyti. Pagrindinis kompiuteris veikia kaip serveris su tinklo sąsajos kortele (NIC). NIC turi mažą anteną, kuri transliuoja ir priima WiFi® signalus. Maršrutizatorius ir tiesioginio srauto perjungiklis tinkle ir paprastai yra įmontuoti į didelės spartos modemą, kad šis internetas būtų integruotas į WiFi® LAN. Kiekvienam kompiuteriui, prijungtam prie tinklo, vadinamam klientu, taip pat reikalingas WiFi® NIC.
Asmeniniai skaitmeniniai asistentai, mobilieji telefonai ir kita rankinė elektronika paprastai turi integruotą „WiFi®“ funkciją. Tai leidžia jiems belaidžiu būdu prisijungti prie „WiFi®“ tinklo, kad būtų galima perkelti failus, pasiekti duomenis ar naršyti internete.
„WiFi®“ anksčiau reiškė „Wireless Fidelity“, tačiau „Wi-Fi Alliance“, sukūręs standartą, nutolsta nuo šio pavadinimo. Standartas sukurtas tam, kad gamintojai galėtų gaminti suderinamus komponentus, kurie bus suderinami šioje aplinkoje. Jei ne šis bendras standartas, kiekvienas gamintojas turėtų patentuotą WiFi®, todėl vartotojams būtų labai sunku įsigyti įrangą. Kiekvienas tinklas turėtų būti kuriamas pagal vieną prekės pavadinimą. Be to, atskiri skirtingų prekių ženklų tinklai neturėtų būdo bendrauti tarpusavyje, o viešosios prieigos strategijos būtų visiškai neįmanomos.
Kadangi standartas nuolat tobulinamas, skirtingos versijos atspindi standartą skirtinguose evoliucijos etapuose. Standartinis 802.11a sulaukė tam tikros sėkmės, tačiau veikia 5 gigahercų (GHz) diapazone, todėl reikia virtualaus matymo linijos. Pirmasis plačiai pritaikytas „WiFi®“ standartas buvo 802.11b, kuriame naudojamas 2.4 GHz diapazonas – žemesnis dažnis, kuriam nereikia veikimo tiesioginio matymo linijos.
Sekė standartinis 802.11g su padidintu maksimaliu duomenų perdavimo greičiu nuo 802.11b 11 megabitų per sekundę (mbps) iki 54 mbps. 2006 m. rudenį naujausias standarto projektas 802.11n padidina šį spartą iki 540 Mbps. Signalai gali sėkmingai perduoti duomenis neprarandant vientisumo nuo maždaug 100 iki 160 pėdų (30–50 metrų), priklausomai nuo naudojamos versijos.
Naudojant šias technologijas, gali kilti problemų dėl saugumo, nes pasiklausytojai gali stebėti neapsaugotą duomenų srautą. Tačiau saugi konfigūracija yra pagrindinė šių tinklų dalis, o naudotojai gali įjungti apsaugą slaptažodžiu ir srauto šifravimą vadovaudamiesi pridedamomis programinės įrangos instrukcijomis.