Elektroninis privatumas yra prieštaringa koncepcija, kylanti dėl vis dažnesnio elektroninių technologijų naudojimo įrašams saugoti, bendrauti ir vykdyti verslą. Kompiuterinių technologijų atsiradimas XX amžiaus pabaigoje lėmė poreikį apibrėžti teisines teises į elektroninį privatumą, kad būtų išvengta sukčiavimo, tapatybės vagystės, autorių teisių problemų ir neteisėto konfidencialios informacijos atskleidimo. Nors dabar daugelyje regionų galioja įstatymai, reglamentuojantys elektroninį privatumą, elektroninis privatumas vis dar tebėra ginčų šaltinis, dėl kurių vis dar kyla nemažai teisinių ir etinių diskusijų. Be to, technologijoms toliau tobulėjant, įstatymų taikymo sritis ir aprėptis labai keičiasi.
Pagrindiniai argumentai, susiję su šia problema, yra susiję su tuo, ar virtualiems ryšiams, įrašams ir operacijoms turėtų būti taikomi tie patys privatumo įstatymai kaip ir fizinėms versijoms, ir ar kompiuterio nuosavybės teisė suteikia savininkui prieigą prie visų paskyrų. Pavyzdžiui, kai kurie teigia, kad jei darbuotojas naudojasi įmonės kompiuteriu, įmonė turėtų turėti teisę stebėti visą el. paštą, net jei jis asmeninis ir nesusijęs su darbo vieta. Elektroninio privatumo aktyvistai teigia, kad įmonė neturi daugiau teisės skaityti privatų el. laišką, nei turėtų atidaryti darbuotojui skirtą laišką, kuris buvo pristatytas įmonės adresu. Diskusijos iš esmės vis dar neišspręstos, o įstatymais ar teismų sprendimais nėra aiškaus precedento.
Su technologijomis susijusio privatumo šalininkai mano, kad kompiuterio paskyrai taikomi privatumo įstatymai, kaip ir asmeniniams failams ar įprastam paštui. Daugelis privatumo šalininkų mano, kad norint gauti prieigą prie failų ar elektroninių duomenų, reikia įteikti teisinį orderį, kaip ir su fizine nuosavybe. Daugelis šalininkų taip pat teigia, kad už elektroninio privatumo pažeidimą reikėtų griežtai bausti, ypač jei tai susiję su papildomais nusikaltimais, pavyzdžiui, tapatybės vagyste.
Vienas svarbiausių privatumo teisės aktų buvo 1986 m. Elektroninių ryšių privatumo įstatymas, priimtas Jungtinių Valstijų Kongreso. Šis įstatymas draudžia neteisėtai perimti elektroninius pranešimus, įskaitant el. Nors tai buvo ankstyvojo elektroninio privatumo įstatymo etalonas, teisės aktuose yra keletas išimčių ir specifikacijų, kurios tebėra prieštaringos ir neaiškios. Panašūs apsaugos įstatymai kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, 2003 m. Jungtinės Karalystės privatumo ir elektroninių ryšių reglamentai, sulaukė panašios kritikos dėl neaiškių gairių.
Elektroninis privatumas yra nuolatinės teisinės ir etinės diskusijos, kurios gali tik dar labiau komplikuotis, kai operacijų ir įrašų saugojimo technologija bus labiau priklausoma. Turint keletą aiškių teisių, susijusių su privatumu virtualioje sferoje, apibrėžimų, teisinės bylos, susijusios su teisių pažeidimu, yra sudėtingos ir dažnai ilgos. Norint geriausiai išvengti privatumo pažeidimų, susijusių su elektronika, svarbu naudoti didelio saugumo kompiuterio nustatymus, vengti skelbti ar siųsti asmeninę informaciją internetu ir nenaudoti įmonės nuosavybės asmeniniam naudojimui. Kol įstatymai nebus geriau apibrėžti dėl vartotojų teisių elektroninėse laikmenose, prevencija gali būti geras būdas išvengti problemų.