Valgomojo filosofų problema yra minties eksperimentas arba pavyzdys, naudojamas kompiuterių mokslo srityje. Problema naudoja analogiją, kad iliustruotų sinchronizavimo problemas, kurios gali kilti, kai kompiuteriai dalijasi ištekliais. Kompiuterių mokslininkai naudoja valgymo filosofų problemas, kad mokytų studentus apie algoritmus, naudojamus šioms problemoms išspręsti.
Valgomojo filosofų problemos scenarijus yra apskritas stalas, prie kurio sėdi penki filosofai. Stalo centre yra dubuo su makaronais ar kitokiu maistu. Kiekvienas filosofas turi po vieną šakutę arba lazdelę iš abiejų pusių, o tai reiškia, kad iš viso yra penkios šakutės arba lazdelės. Kad pavalgytų, filosofui reikia dviejų indų. Kiekvienas filosofas taip pat turi praleisti šiek tiek laiko mąstydamas ir negali mąstyti ir valgyti vienu metu. Valgomojo filosofų problemos esmė yra sunkumas išvengti aklavietės.
Šioje problemoje aklavietė atsiranda, kai filosofai atsiduria tokioje padėtyje, kai negali nei mąstyti, nei valgyti. Pavyzdžiui, jei kiekvienas filosofas paimtų kairėje esantį indą, niekas negalėtų valgyti, nes visi indai būtų naudojami, bet joks filosofas neturėtų dviejų. Kad visi filosofai leistų valgyti, mokinys turi sukurti algoritmą, užtikrinantį, kad vieni filosofai valgo, o kiti mąsto. Tai leidžia valgyti ir mąstyti nenutrūkstant.
Yra keletas galimų valgymo filosofų problemos sprendimų. Vienas iš sprendimų – sukurti šeštąjį veikėją – padavėją, kuris suteikia arba atsisako leisti filosofams pasiimti šakutes. Kiti susiję su tvarkos, kuria filosofai paima ir nuleidžia šakutes, reguliavimą, kad padidintų prieinamumą. Kiti apima filosofams, kad jie patikrintų, ar jų kaimynai valgo, prieš bandydami valgyti. Iš esmės kiekvienas sprendimas apima taisyklių rinkinio, vadinamo algoritmu, sukūrimą, kuris valdo, kada filosofai galvoja, valgo arba paima ir padeda savo indus.
Pirmą kartą valgymo filosofų problemą išreiškė olandų kompiuterių mokslininkas Edsgeris Dijkstra 1965 m. kaip egzamino klausimą studentams. Nuo to laiko problema patyrė nemažai pakeitimų. Jis pasirodo keliais šiek tiek skirtingais formatais, kai kurie iš jų tik pakeičia istorijos detales, o kiti siūlo papildomus problemos apribojimus, siekiant parodyti sudėtingas koncepcijas. Labiausiai paplitusią šiuolaikinę versiją sukūrė Tony Hoare.