Maršrutizatorius yra įrenginys, naudojamas nukreipti srautą tarp vietinių kompiuterių, sujungtų į tinklą, naudojant Ethernet kabelius arba radijo bangų technologiją. Tinklas, kuriame naudojamas Ethernet kabelis, vadinamas laidiniu tinklu, o radijo bangų tinklai – belaidžiais tinklais. Abiejų tipų tinklai turi privalumų ir trūkumų, tačiau belaidžiai tinklai yra pigiausi ir juos lengviausia nustatyti, nes jiems nereikia jungti Ethernet kabelio tarp įrenginių. Standartiniuose maršruto parinktuvuose nėra integruotos belaidžio ryšio technologijos, todėl jei norite belaidžio tinklo, jums reikės belaidžio maršruto parinktuvo.
Nors belaidis maršruto parinktuvas gali nukreipti vietinį srautą tinkle, norint prisijungti prie interneto, reikalingas modemas. Daugeliu atvejų skaitmeninės abonento linijos (DSL) ir kabelinio interneto paslaugų teikėjai (IPT) pateikia iš anksto sukonfigūruotą modemą, skirtą prisijungti prie paslaugos. Šio tipo maršrutizatorius gali būti prijungtas prie modemo, kad būtų suteikta interneto prieiga prie tinklo.
Kita galimybė – įsigyti belaidį maršruto parinktuvą su įmontuotu modemu, taip sumažinant reikalingų įrenginių skaičių. Daugumoje šios linijos kokybiškų produktų pateikiamos instrukcijos, kaip sukonfigūruoti įtaisytąjį modemą, kad jis prisijungtų prie populiarių nacionalinių interneto paslaugų teikėjų, o tai paprastai yra trivialus pratimas kiekvienam, turinčiam šiek tiek patirties kompiuteriu. Jei nuspręsite įsigyti modemą su integruotu modemu, turėsite žinoti, kokio tipo interneto prieigą gausite (kabelinė ar DSL), arba norėsite maršrutizatoriaus modelio, kuris palaikytų abu tipus.
Yra keli transliavimo standartai, o belaidis maršruto parinktuvas palaikys vieną ar kelis, bet ne visus iš šių standartų. Belaidžio tinklo specifikacijas nustato Elektros ir elektronikos inžinierių institutas (IEEE) ir jos žinomos kaip 802.11 standartai. Po šio pavadinimo, kaip ir 802.11n, yra raidė, nurodanti, kurį (-ius) protokolą (-us) palaiko maršrutizatorius. Skirtumas tarp protokolų (pvz., 802.11b, 802.11a, 802.11g, 802.11n…) yra signalo stiprumas ir greitis. Radijo bangos sklinda apskritimu į išorę nuo maršrutizatoriaus. Kuo stipresnis signalas, tuo toliau galite padėti kompiuterį arba vaikščioti su nešiojamuoju kompiuteriu ir vis tiek gauti gerą signalą. Kai stiprumas mažėja, našumas krenta, atsiranda duomenų klaidų ir nutrūksta signalų.
Nuo 2008 m. ketvirtojo ketvirčio senasis standartas yra 802.11g. Belaidis maršruto parinktuvas, palaikantis 802.11g, veikia 2.4 GHz dažnių juostoje ir pasiekia maždaug 54 megabitų per sekundę greitį. Naujesnis standartas, kuris bus baigtas 2009 m., yra 802.11n, veikiantis 5 GHz dažnių juostoje. Tas, kuris palaiko 802.11n standartą, gali užtikrinti iki keturių kartų didesnį greitį nei 802.11g maršrutizatorius. Atminkite, kad kiekvienam tinklo kompiuteriui reikės vidinės belaidžio ryšio kortelės arba išorinio nešiojamojo „Wi-Fi“ įrenginio, kuris palaiko tą patį protokolą kaip ir maršrutizatorius.
Įmonės, kurios jau naudoja seną 802.11g standartą, gali norėti pridėti naujų kompiuterių, prijungtų prie tinklo, naudodamos greitesnį 802.11n standartą. Šiuo atveju atsakymas gali būti dviejų juostų belaidis maršruto parinktuvas, palaikantis ir 2.4 GHz 802.11g standartą, ir 5 GHz 802.11n standartą. Dviejų juostų maršrutizatoriai bus brangesni, nes juose yra du radijo imtuvai. Jei tinklą nustatote pirmą kartą ir jums nereikia dviejų juostų belaidžio maršruto parinktuvo, galite sutaupyti pinigų pasirinkę vienos juostos modelį.