Šifravimas yra saugumo forma, kuri informaciją, vaizdus, programas ar kitus duomenis paverčia neįskaitomais šifrais, taikant sudėtingų algoritmų rinkinį pradinei medžiagai. Šie algoritmai perduoda duomenis į iš pažiūros atsitiktinių raidinių ir skaitmeninių simbolių srautus arba blokus. Šifravimo raktas gali užšifruoti, iššifruoti arba atlikti abi funkcijas, priklausomai nuo naudojamos šifravimo programinės įrangos tipo.
Yra keletas šifravimo schemų tipų, tačiau ne visos yra saugios. Paprastus algoritmus galima nesunkiai sulaužyti naudojant šiuolaikinę kompiuterio galią, o dar viena silpnoji vieta yra iššifravimo metodas. Net patys saugiausi algoritmai iššifruos visiems, kurie turi slaptažodį ar raktą.
Simetrinių tipų šifravimo schemos naudoja vieną slaptažodį, kad veiktų ir kaip šifruotojas, ir kaip iššifruotojas. Pateikus šifravimo raktą, galima „prijungti“ diską ir dirbti nešifruotoje būsenoje, o baigus grąžinti diską į šifravimą.
Naudojami algoritmai laikomi labai saugiais, o vienas iš tokio tipo yra priimtas kaip išplėstinis šifravimo standartas (AES), kurį JAV vyriausybė naudoja įslaptintai ir itin slaptai informacijai saugoti. Vienintelis simetrinio šifravimo programų trūkumas yra tas, kad būtinai turi būti dalijamasi vienu raktu, todėl jis gali būti nutekintas arba pavogtas. Dalis raktų valdymo apima rakto keitimą dažnai, siekiant pagerinti saugumą.
Viešosiose asimetrinėse šifravimo schemose taip pat naudojami labai saugūs algoritmai su skirtingu šifravimo ir iššifravimo būdu. Ši programinė įranga naudoja du raktus, žinomus kaip raktų pora. Vienas iš jų yra viešasis raktas, kuriuo galima laisvai dalytis arba duoti bet kam, nes vienintelis jo uždavinys yra šifruoti. Kitas raktas yra privatus raktas ir nėra bendrinamas. Privatus raktas reikalingas norint iššifruoti viską, kas buvo užšifruota viešuoju raktu.
Asimetrinio šifravimo programinė įranga plačiai naudojama, kad el. paštas ir momentiniai pranešimai būtų privatūs. Vartotojai gali įdiegti vieną iš daugelio galimų šifravimo programų, o programa sukuria vartotojui raktų porą. Šifravimo raktas arba viešasis raktų poros raktas gali būti siunčiamas kitiems, kurie taip pat naudoja suderinamą šifravimo programą.
Kai kitas asmuo turi viešąjį raktą, jis arba ji gali siųsti užšifruotus pranešimus viešojo rakto savininkui. Po to, kai pranešimas buvo užšifruotas, net autorius negali jo iššifruoti. Šifravimo procese algoritmai yra pagrįsti raktų pora ir tik tos konkrečios raktų poros privatus raktas gali pakeisti šifravimo procesą. Tada laiškas arba pranešimas siunčiamas viešojo rakto savininkui.
Gavęs laišką, privatus raktas paprašys slaptafrazės prieš iššifruodamas. Siekiant maksimalaus saugumo, ši slaptafrazė turėtų būti pateikiama rankiniu būdu, tačiau programinė įranga leis vartotojui saugoti slaptafrazę vietoje, kad pranešimai galėtų būti iššifruoti automatiškai. Asimetriškas šifravimas laikomas saugesniu nei simetriškas, nes raktas, suaktyvinantis iššifravimą, nėra bendrinamas.
Nepriklausomai nuo šifravimo tipo, jei kas nors gauna prieigą prie kompiuterio, duomenys yra tik tokie saugūs, kaip ir slaptafrazė, apsauganti šifravimo raktą. Geriausios slaptafrazės yra raidinės ir atsitiktinės, nors jas sunkiau atsiminti. Jei kas nors turi pasirinkti ką nors atpažįstamo, jis ar ji turėtų vengti adresų, valstybinių numerių, vardų, augintinių ar kitų lengvai nulaužiamų slaptažodžių ir įtraukti skaičius bei simbolius, kurie nėra nei raidės, nei skaičiai. Svarbiausia, kad kiekvienas slaptažodis turėtų būti visiškai unikalus nuo visų kitų naudojamų slaptažodžių, nes vieno slaptažodžio arba slaptažodžių „temos“ priėmimas labai sumažina saugumą ir padidina pažeidžiamumą.