Rašiklio vardas, taip pat žinomas kaip pseudonimas arba nom de plume, yra netikras vardas, kurį rašytojas naudoja norėdamas pareikšti konkretaus kūrinio, nesvarbu, grožinės ar negrožinės literatūros, autorystę. Yra daug priežasčių, dėl kurių rašytojas gali pasirinkti rašiklį, ir, nors jie naudojami publikuotiems straipsniams, eilėraščiams ir apsakymams, dažniausiai jie naudojami rašant literatūrą, pavyzdžiui, romanus. Yra keletas apribojimų pasirenkant, koks gali būti rašiklio pavadinimas, ir autorius gali turėti daugiau nei vieną, kurį vienu metu naudoja. Nors vardų vardai negali būti saugomi autorių teisių, įžymybių ir žinomų žmonių vardai dažnai turi papildomo svorio, todėl juos galima paženklinti prekės ženklu, o šių vardų naudojimas kaip rašiklio vardai yra ribojamas.
Yra keletas bendrų priežasčių, dėl kurių autoriai visame pasaulyje šimtmečius pasirinko naudoti rašiklius. Viena dažniausių – seksizmo tema. Moteris, rašanti tokioje srityje ar būdu, kurią lanko autoriai vyrai, gali pasirinkti vyrišką vardinį vardą ir atvirkščiai. Tačiau kartais lytis tiesiog užmaskuojama vardo ir antrojo vardo inicialais bei rašant pavardę.
Kita priežastis, kodėl verta naudoti rašiklį, yra tada, kai autorius nusprendžia parašyti ką nors eksperimentinio. Leidėjai gali nepriimti kūrinio, kai jis nepatenka į įprastą rašytojo diapazoną, todėl dažnai kenčia ir garsūs aktoriai. Rašto pavadinimas apsaugo autorių nuo atšauktų palyginimų ir naujo kūrinio kritikos. Net Benjaminas Franklinas naudojo rašiklį „Silence Dogood“, kad parašytų laiškų seriją, kurios buvo paskelbtos jo brolio laikraštyje „The New-England Courant“, nes niekas, ką jis parašė būdamas 16 metų, niekada nebuvo paskelbtas. Amerikiečių rašytojas Samuelis Langhorne’as Clemensas, geriausiai žinomas kaip Markas Tvenas, savo rašymo karjeroje iš tikrųjų naudojo daugybę vardų įvairiuose žanruose.
Išgalvoti vardai taip pat naudojami dėl kur kas žemiškesnės priežasties. Tikrasis autoriaus vardas gali skambėti netinkamai jo rašomai medžiagai. Pernelyg oficialus vardas arba vardas, turintis akivaizdžią vyriškumo ar moteriškumo konotaciją, gali klaidinti nustatant, kokio tipo kūrinį autorius nori sukurti. Ypač romanai dažnai perkami remiantis bent iš dalies atsižvelgiant į skaitytojo įvaizdį apie autorių, o vardai parenkami labai atsargiai, kad būtų sukurtas tinkamas tonas, kurio autorius siekia savo darbui.
Garsūs rašiklių vardai kartais sukelia autoriams daugiau žalos nei naudos. Kai kurie autoriai tapo žinomi dėl kūrinių, parašytų tikruoju vardu, kai vėliau paaiškėja, kad jie turi visiškai kitokį kūrinį. Kai sukuriamas rašiklio vardas, dažnai taip pat tenka sukurti visą šio įsivaizduojamo autoriaus gyvenimo istoriją, kad būtų patenkinti smalsūs gerbėjai. Kai šie gerbėjai sužino, kad už vardo slypinčio autoriaus ir visos jo istorijos iš tikrųjų nėra, tai gali turėti neigiamos įtakos rašytojo įvaizdžiui.
Kai kurie autoriai taip pat naudoja rašomuosius vardus, siekdami išlikti anoniminiais. Kai rašymas yra pomėgis ir rizikuojama jų pagrindine karjera, autoriai dažnai pasirenka rašiklį. Pavyzdžiui, sportininkas ar mažo miestelio meras gali patirti neigiamą poveikį, jei kiti žinotų, kad reguliariai kuria paaugliškus gotikinius siaubo romanus arba epinius pasakojimus apie animacinių barsukų nuotykius. Kai XIX amžiaus amerikiečių žurnalistas Joelis Chandleris Harrisas nusprendė rašyti folkloro istorijas pietų kaimo vietovėje, jis sukūrė įsivaizduojamą personažą, kuris reguliariai lankydavosi jo laikraštyje ir pasakodavo istorijas. Harrisas žinojo, kad negali naudoti savo tikrojo vardo, todėl sukūrė tokį, kuris išaugo į to meto Amerikos ikoną – dėdę Remusą, kuris turėjo daug pasakų apie miško padarą, vardu Br’er Rabbit.