Kolektyvinis arba individualiu lygmeniu moralinis samprotavimas yra objektyvaus mąstymo veiksmas apie tai, kokie veiksmai laikomi teisingais, o kokie – neteisingais. Taigi mąstymas yra nukreiptas į sprendimą, ką daryti konkrečioje situacijoje arba ko nedaryti konkrečioje situacijoje. Ketinimas yra šio proceso dalis ir dažnai remiasi logika, kad padarytų išvadą. Paprastai samprotavimo procese atsižvelgiama į ketinimus ir veiksmus, nukreiptus į tam tikrą situaciją, o tada pasveria galimus pasirinkimus ir galimas pasekmes, kad būtų priimtas sprendimas. Tačiau pasirinkimai gali būti individualūs, ekonominiai arba etiniai, atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su situacija, kuri kelia moralinį klausimą.
Paprastai nurodoma, kad moralinis elgesys turi keturis skirtingus komponentus. Šie komponentai apima moralinį jautrumą, moralinį sprendimą, moralinę motyvaciją ir moralinį charakterį. Moralės jautrumas reiškia asmens gebėjimą suprasti, kaip jo veiksmai veikia kitus, o moralės vertinimas reiškia teisingą samprotavimą, leidžiantį padaryti moralinę išvadą. Motyvacija reiškia atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimą, o charakteris reiškia veiksmų ėmimąsi nepaisant lengvinančių aplinkybių ar kitų spaudimo. Todėl moralinis samprotavimas dažnai priklauso nuo šių įvairių moralinių komponentų loginių konstrukcijų.
Moraliniai samprotavimai taip pat yra paveikti kultūrinės ir religinės, todėl kartais gali nukentėti dėl klaidingo aplinkos ar norimų veiksmų įvykdymo. Iš esmės taikant moralinius samprotavimus reikia suprasti norimą pasiekimą ir pakankamai gerai pažinti aplinką, kad būtų galima nuspręsti, kaip geriausiai pasiekti tokius rezultatus. Lygiai taip pat svarbu procesui, moralinio samprotavimo procese dalyvaujantis asmuo ar grupė taip pat turi suprasti savo vietą aplinkos atžvilgiu. Pavyzdžiui, jei norima nustatyti, ar abortas yra priimtinas veiksmas, pirmiausia reikia suprasti, ką abortas turi pasiekti. Po to, prieš darant išvadą, reikia suprasti skirtingus būdus, kaip pasiekti numatytus tikslus tam tikroje aplinkoje.
Taisyklės taip pat būdingos moraliniam samprotavimui ir paprastai suteikia prielaidas, iš kurių yra argumentuojama moralė ir daromos išvados. Apsvarstykite vieną samprotavimo liniją: nužudyti nekaltą būtybę yra neteisinga. Nužudyti gyvūną – tai nužudyti nekaltą būtybę. Todėl žudyti gyvūną yra neteisinga.
Bendra prielaida prie išvados yra ta, kad nužudyti nekaltą būtybę yra neteisinga. Tai vadinama moraliniu silogizmu ir iliustruoja svarbias moralinio samprotavimo taisykles. Tačiau taisyklių išimtys taip pat taikomos ir į jas reikia atsižvelgti. Būtent šis reikalingas svarstymas parodo, kaip svarbu suprasti aplinką, savo santykį su aplinka ir numatytus tikslus, kuriuos nori pasiekti, kad galėtų veiksmingai samprotauti moralės atžvilgiu.