„Daugiakalbystė“ yra terminas, naudojamas aptarti situacijas, kai asmuo turi komunikacinių gebėjimų daugiau nei viena kalba. Priešingai, daugiakalbėje srityje gali būti naudojamos kelios kalbos, tačiau atskiri kalbėtojai vis tiek gali kalbėti vienakalbiai. Nors galima sakyti, kad asmuo yra daugiakalbis, šis dviejų terminų skirtumas yra prasmingiausias aptariant vietoves ir kalbėtojų bendruomenes. Šnekamojoje kalboje žmonės vartoja terminą „daugiakalbis“, norėdami kalbėti daugiau nei kalba, tačiau „daugiakalbystė“ paprastai laikomas tikslesniu terminu.
Apskritai dauguma žmonių mano, kad daugiakalbystė yra patrauklesnė nei daugiakalbystė. Kai kalbantys skirtingomis kalbomis gali bendrauti, jie dažniau bendraus ir kartu suformuos stiprią visuomenę. Kalbinis susiskaldymas gali būti labai stiprus ir gali priversti žmones likti labai izoliuotose kultūrinėse grupėse, net jei jie gyvena arti. Kalbinių mainų tarp skirtingų kultūrinių grupių skatinimas gali palengvinti įtemptus tarpkultūrinius santykius.
Daugiakalbių kontekstų raidos būdas skiriasi, bet dažniausiai apima daugiau nei vienos kultūros kontaktą. Tačiau kai kuriais atvejais dvikalbystė gali būti standartinė vietovėje, o dvikalbė bendruomenė gali turėti savo skirtingą kultūrą. Kalbinę kompetenciją dažniausiai lydi kultūrinė kompetencija, nes efektyvus bendravimas apima ne tik žodžius. Tai kartais vadinama plurikultūrine kompetencija.
Daugelis žmonių mano, kad daugiakalbystė didėja dėl to, kad tiek mokykloje, tiek vykstant visuomeniniams pokyčiams vis daugiau kalbama apie kelias kalbas. Labai dažnai žmonės bent kiek moka užsienio kalbų, o daugiakalbystė vis labiau tampa visuomenės norma. Tai atspindi ne tik padidėjusį pliurikultūriškumą, bet ir norą priimti kelias kultūras kaip tautos narius.
Vienas įdomus daugiakalbystės aspektas yra tas, kad tam nereikia visiškai mokėti daugiau nei vieną kalbą. Galima sakyti, kad sritis, kurioje žmonės mažai kalba užsienio kalbomis, yra daugiakalbė. Pavyzdžiui, vietovėse, esančiose netoli tarptautinių sienų, žmonės dažnai mokosi savo šalies kalbos ir įgyja tam tikrą greta esančios kalbos mokėjimo lygį. Praktiniam pokalbiui tokiuose kontekstuose gali prireikti tik pagrindinio žodyno ir sakinių struktūrų.
Argumentai prieš daugiakalbystę dažnai yra susiję su ribotos kompetencijos problemomis, o ne su visiškai dvikalbiais piliečiais. Žmonės, kurie nesugeba laisvai kalbėti vietinės, kurioje gyvena, valstybinės kalbos, dažnai kaltinami nepatriotiškumu. Kai kuriems žmonėms gyvenimas daugiakalbėje visuomenėje yra nepatriotiškas, todėl jie nenori teikti paslaugų kitomis kalbomis. Tai kartais lemia labai įtemptus santykius tarp kultūrų, kurie gali būti perduodami iš kartos į kartą.