Garsinė poezija yra poezijos forma, kuri pabrėžia garsus, sudarančius žodžius, o ne pačius žodžius. Garso poema naudoja fonetinių garsų išdėstymą, kad sukurtų muzikos toną ir ritmą. Nors jo tekstas gali būti parašytas, garsūs eilėraščiai yra skirti „atlikti“, viešai pasakyti poeto. Dalis poezijos yra įrašyta, o ne parašyta. Kaip meno rūšis, ji yra susijusi su vaizdine poezija.
Tikriausiai galima laikyti, kad visos poezijos šaknys yra žodinėje tradicijoje, nes visi eilėraščiai skambėjo ikiraštingose kultūrose. Kai kurios puikios epinės poemos iš viso pasaulio yra rašytinės žodinių pasakojimų kopijos. Garsinę poeziją nuo žodinės poezijos iš esmės skiria tai, kad jos garsai neturi prasmės jokia tradicine prasme. Garsai nėra „žodžiai“, o tik garsai, išdėstyti pagal šabloną.
Rašytinėje poezijoje yra raidžių ir garsų, kurie atrodo kaip žodžiai, bet tokie nėra. Vokiečių autorius ir poetas Hugo Ballas 1915 m. atliko, ko gero, pirmą viešą garsų eilėraštį. Be pavadinimo jame yra eilutės „gadgi beri bimba/glandiri lauli lonni cadori“. Kaip ir žodžiai, garsai turi priebalsių ir balsių. Aranžuotėje taip pat naudojami poetiniai įrenginiai, tokie kaip aliteracija, pasviręs rimas ir kartojimas.
Panašiai kaip muzikoje, garsinės poezijos prasmė perteikiama vaizdiniais, kuriuos garsai sukuria klausytojo mintyse. Eilėraščių garso aranžuotės struktūruojamos kaip tradicinė poezija, su eilėmis, posmais ir posmais. Vokiečių garso poetas Kurtas Schwittersas savo eilėraštį „Ursonatas“ apibūdino muzikiniais terminais. Jis nurodo keturis jo elementus – uvertiūrą ir finalą. Parašytą eilėraštį jis palygino su muzikine partitūra, kurią galima įvairiai interpretuoti ir kuri buvo geriau atliekama ir klausoma, o ne skaityta.
Kai kuriais atžvilgiais su garsine poezija yra susijusi vizualioji poezija. Kaip ir poezija, besiremianti garsu, vizualioji poezija naudoja teksto išdėstymą, kad suteiktų efektą eilėraščio prasmei. Eilėraščio eilutės yra išdėstytos puslapyje taip, kad susidarytų simboliai, raštai ar paveikslėliai.
Dažnai cituojamas vaizdinės poezijos pavyzdys yra Velso kilmės anglų poeto George’o Herberto „Velykų sparnai“. Eilėraščio tema – nuodėmės pripažinimas ir krikščionio malda už atpirkimą. Tekstas sudarytas taip, kad laikant į šoną būtų rodomas aukštyn skrendančio paukščio vaizdas. Laikant vertikaliai, žodžiai rodo smėlio laikrodį, simbolizuojantį laiką. Krikščionybėje Velykos, kuriomis švenčiamas Kristaus prisikėlimas iš numirusių, tradiciškai yra atgailos metas.