Anekdotai – tai tam tikra žodinio humoro forma, įskaitant vienareikšmius pasakojimus, mįsles ir kitus dalykus, kurie verčia mus juoktis; bet pokštas taip pat yra forma – juokinga, sugalvota istorija, kurią pasakoja vienas žmogus. Jis skiriasi nuo anekdoto, kuris gali būti juokingas ir turintis įspūdį, bet apie tikrą ar tikrą įvykį. Kadangi tai yra istorijos forma, ji turi tam tikrų istorijos požymių, tokių kaip pradžia, vidurys ir pabaiga. Pradžia yra sąranka. Nors, tarkime, novelės ar romano aplinka, nuotaika ir tonas nustatomi laikui bėgant, šie elementai dažnai suspaudžiami į vieną pokšto sakinį.
Poilsio stotelėje buvo du sunkvežimių vairuotojai. Advokatas mirė ir pateko į dangų. Ar girdėjote apie _____, kuris _____?
Kai kurie anekdotai, kaip antai paskutinis sakinio sakinys, yra tik du sakiniai – pirmasis nustato istoriją, o antrasis – įspūdį. Tai pati kompaktiškiausia rūšis. Atkreipkite dėmesį, kad klausimas čia tik formalus – realaus atsakymo nesitikima ir daugeliu atvejų negalima duoti.
Tai išskiria šią humoro formą nuo mįslės dviem būdais. Pirma, kito asmens įnašas yra labai svarbus mįslės formai, nors tai nėra tokio pobūdžio pokštas. Antra, mįslėje klausimas yra specialiai sukurtas taip, kad į jį galėtų atsakyti protingas spėliotojas, tačiau tokiame pokšte klausimas veikia kaip sąranka ir nesiekiama pateikti per daug užuominų apie tai, kas bus. Štai pavyzdys:
Kokia naujausia nusikalstamumo banga Niujorke? Alto rečitaliai.
Atkreipkite dėmesį, kad klausime nėra pakankamai informacijos, kad kas nors galėtų atspėti atsakymą. Vietoj to, klausimas nustato sceną ir nuotaiką: jis sukuria įtampą pasiūlydamas dramatišką ir pavojingą temą, o tada sumažina įtampą juokingu atsakymu. Tai padeda mums suprasti šį pavyzdį kaip pokštą, o ne kaip mįslę.
Yra tam tikros anekdotų kategorijos, kuriose yra daug, daug pavyzdžių. Kiti apima tuos apie kompiuterius, blondines, teisininkus, kariuomenę, nespalvotus anekdotus ir apie tam tikrus instrumentininkus, ypač altininkus, bando grojančius ir būgnininkus.