Raudonoji silkė reiškia prietaisą arba nukreipimą, naudojamą norint atitraukti stebėtoją nuo pradinės idėjos. Raudonosios silkės dažnai matomos filmuose, nuotykių žaidimuose ir galvosūkiuose. Tačiau dažniausiai toks prietaisas naudojamas literatūroje, ypač paslapčių ir trilerių istorijose.
Paprasčiau tariant, raudonoji silkė yra daiktas, kuris istorijoje neturi jokios naudos, išskyrus atitraukti skaitytoją nuo tikrojo kaltininko. Tai gali būti veikėjo, kurį skaitytojas gali manyti esąs žudikas, pavidalu, kad vėliau sužinotų, jog jis nekaltas. Arba tai gali būti kaip daiktas, kuris, skaitytojų nuomone, yra atradimo užuomina, bet kuris pasirodo esąs bevertis.
Agatos Christie knygose dažnai naudojama raudonoji silkė, kad skaitytojas būtų atitrauktas nuo tikrojo nusikaltėlio. Pavyzdžiui, filme „Katė tarp balandžių“ du panašūs nusikaltimai verčia skaitytoją manyti, kad konkretus veikėjas yra žudikas, tačiau paaiškėja, kad dvi knygoje pateiktos žmogžudystės nėra susijusios, todėl veikėjas iš tikrųjų nėra kaltas. Knygoje „Paslaptingasis stilių romanas“ skaitytojas verčiamas manyti, kad du pagrindiniai veikėjai nekenčia vienas kito, tačiau taip jie gali nuslėpti faktą, kad jie sumanė ką nors nužudyti. Šerloko Holmso istorijose raudonoji silkė dažnai naudojama kaip pagrindinė siužeto dalis, kaip ir Edgaras Allanas Poe daugelyje savo apsakymų.
Filmuose raudonąją silkę dažnai galima aptikti Alfredo Hitchcocko istorijose, kur veikėjai ir daiktai pasirodo esą bet kokie, o ne tai, ko žiūrovas tikisi. Vieną geriausių raudonosios silkės panaudojimo šiuolaikiniame filme pavyzdžių galima rasti filme „Pjūklas“. Viso filmo metu du veikėjai laiką leidžia įkalinti kambaryje, kuriame guli negyvas trečiasis veikėjas. Viso filmo metu abu veikėjai atrodo kalti dėl žmogžudysčių serijos, kol pabaigoje paaiškėja, kad trečiasis kambaryje esantis asmuo iš tikrųjų nėra miręs. Tiesą sakant, jis yra žudikas.