Retorinė situacija yra platus terminas situacijai, apimančiai retorikos pavyzdžius ar tam tikras kalbėjimo rūšis. Konkretūs retorinės situacijos parametrai skiriasi priklausomai nuo priešingų požiūrių. Kai kurie apibrėžia retorinę situaciją kaip susidedančią iš problemos, auditorijos ir ją supančio konteksto, o kiti apibrėžia terminą kaip susidarantį iš kalbėtojo, auditorijos ir atitinkamos problemos.
Kartu su ginčais dėl to, kas konkrečiai sudaro retorinę situaciją, taip pat diskutuojama apie jos kilmę ir poveikį faktinei kalbai ar retorikai. Kai kurios teorijos teigia, kad situacijos sukelia tam tikros rūšies retoriką, o kitos teigia, kad būtent retorika sukuria situaciją arba sukuria ryšį tarp kalbėtojo ir auditorijos.
Vienas aspektas, kuris yra svarbus daugeliui retorinių situacijų požiūrių, yra „suvaržymai“. Apribojimai yra konteksto dalis. Jos yra ribos to, kas vyksta retorinėje situacijoje. Tai tik vienas iš abstraktesnių šių situacijų aspektų, kuriuos gali studijuoti studentai ar mokslininkai. Kai kurie akademinio pasaulio atstovai šiuos suvaržymus vadina graikišku žodžiu kairos, kuris senovės Graikijos visuomenėje išreiškė panašią sąvoką.
Apskritai retorinės situacijos dažnai stebimos ar analizuojamos akademiniame kontekste. Kai kurių humanitarinių mokslų sričių dėstytojai gali paprašyti studentų apmąstyti retorinę situaciją ir pateikti išsamius, protingus jos komentarus. Tokio pobūdžio tyrimai taip pat atliekami kai kuriose vidurinio ugdymo srityse, kur vidurinės mokyklos klasėje gali būti atliekama retorinių situacijų analizė. Be to, atliekant tam tikrus standartizuotus testus, mokinių gali būti paprašyta perskaityti tekstą, kuris atspindi tam tikrą retorinę situaciją, ir nustatyti autoriaus ketinimų dalis, kad jas paaiškintų teste. Studentai gali naudoti tokias strategijas kaip „teksto žemėlapių sudarymas“, kad išsiaiškintų, kaip rašytojas dirba retorinėje situacijoje.
Plačiąja prasme retorinės situacijos yra tiesiog diskurso teorijos dalis. Tai yra konstrukcija, padedanti skaitytojams ar kitoms auditorijoms suprasti „komunikacijos dalį“, pavyzdžiui, tekstą ar nuorašą. Tai leidžia plačiau atpažinti įvykius ir santykius, supančius tą atskirą komunikacijos dalį. Kitaip tariant, tai padeda auditorijai išmaniau analizuoti tekstą ar kalbą.