Įprasta grožinėje literatūroje, mitologijoje ir net Vakarų religinėse istorijose skambanti tema yra našlaičių herojų ir superherojų idėja. Mozė yra paliktas krepšyje, Heraklis auga be tėvo, o Buda atmeta savo šeimos gyvenimą dėl skurdo. Pasakos supažindina mus su nesančių tėčių vaikais ir mamas pakeitusiomis žiauriomis globėjomis: Pelene, Hanzeliu ir Gretute bei Snieguole. Grožinėje literatūroje daugiausia yra Davido Copperfieldo, Pipo iš Didžiųjų lūkesčių, Tomo Sojerio ir Hucko Finno, Anne Shirley, Jane Eyre ir bet kokios istorijos apie karalių Artūrą. Komiksai siūlo našlaičių herojus, tokius kaip Betmenas, Žmogus-voras, Supermenas, daugelis X-menų, arba pastebėsite modernesnės grožinės literatūros veikėjus iš filmų ir knygų, tokių kaip Haris Poteris, Frodas Bagginsas, Bodlero vaikai ir Lukas ir Lėja Skywalkeriai.
Koks tikslas sukurti tiek daug našlaičių herojų ir superherojų ir ką žiūrovams turėtų perteikti vaikų, užaugusių ne idealiomis aplinkybėmis, idėja? Egzistuoja nemažai šio archetipo interpretacijų. Viena iš jų – tradicinė Josepho Campbello ir jungietiška herojaus kelionės interpretacija.
Trūkstanti tėvų, našlaičiai herojai ir superherojai laikomi „pasaulio vaikais“. Kai pagalvoji apie sudėtingus vaikų santykius su šeima, gana nesunku suprasti, kaip vieno ar abiejų tėvų trūkumas išlaisvina vaiką nuo šeimyninių įsipareigojimų, kurie galbūt nesukurtų geriausios dramos. Aukščiau pateikti pavyzdžiai leidžia suprasti, kokiose įvairiose kelionėse gali vykti šie vaikai ar suaugusieji, tačiau tarnauti pasauliui, o ne tam tikram tėvų rinkiniui, yra ta, kad įtikti „tėvų pasauliui“ gali reikšti jo išgelbėjimą. Užaugę patys ir išsilaisvinę iš daugelio sudėtingų vaiko santykių su tėvais, herojai našlaičiai ir superherojai turi daug didesnę laisvę bendrauti su pasauliu platesniu mastu ir gali žiūrėti į pasaulį kaip į tėvą ir visus jo elementus. gyventojai kaip šeima. Dėl šios priežasties daugelis herojų ir superherojų gauna didžiulę šeimą, kurią turi išsaugoti.
Kai kurie našlaičiai ieško tik namų ir šeimos. Davidas Copperfieldas tai suranda su savo teta, Jane Eyre su pusseserėmis ir santuoka su ponu Rochesteriu, o Anne Shirley suranda šeimą ir meilę su savo įvaikintais tėvais Matthew ir Marilla Cuthbert. Pelenė ir Snieguolė pabėga nuo piktų pamočių susituokdamos. Kitiems, ypač superherojų „aktoriams“, niekada nėra suteikiama šeima tradicine prasme. Tiesą sakant, nors juos gali palaikyti tvirti ryšiai su draugais ar globėjais, jie nuolat bando įrodyti, kad yra verti pasauliui ir desperatiškai nori išgelbėti žmones, kurie jiems rūpi. Pagalvokite apie Peterio Parkerio norą išgelbėti savo tetą May, ypač praradus paskutinę tėvo figūrą, dėdę Beną.
Kai kurie herojai našlaičiai ir superherojai dėl būtinybės tęsti siužetus taip įsitvirtina gelbėdami pasaulį, kad niekada negali sukurti patikimos šeimos. Tai ypač pasakytina apie daugumą komiksų superherojų. Pasauliui reikia nuolatinio taupymo, o tai sukelia negalėjimą turėti šeimų ar vaikų. Kiti, tokie kaip Haris Poteris ir Lukas Skywalkeris, gali atsisakyti savo vaiko pasaulinio statuso, kad įsitrauktų į savo pačių sukurtas šeimas, tačiau tik tada, kai pavojus praeina.
Taip pat galite vertinti našlaičius ir superherojus kaip priemonę, kuria pabrėžiamas nerimas, vienatvė ir nepriklausomybė. Komiksų tipo superherojus dažniausiai yra tas, kuris kenčia visada arba bent jau didžiąją laiko dalį. Ypač kai toks herojus turi susidoroti su nužudytų tėvų mirtimi, jo gyvenimo misija gali būti sukurti saugesnį pasaulį kitiems vaikams. Net vieno iš tėvų netektis gali stipriai traumuoti ir visam laikui pakeisti vaiko gyvenimą, o superherojai gali padaryti viską, ką gali, kad išvengtų kitų vaikų likimo. Sustiprėja empatija kančioms ir noras ją nutraukti ar užkirsti kelią kitiems.
Be to, yra veiksnys, dėl kurio herojai ir superherojai gali būti izoliuoti nuo bendros egzistencijos dėl tėvų netekties. Jie neturi patirties augti su mylinčiais tėvais, todėl nėra visiškai įsitraukę į savo pasaulį. Vietoj to, jie yra už jo ribų ir dažnai turi retą įžvalgą stebėti pasaulį iš visiškai kitos perspektyvos.
Vertėtų pagalvoti, kodėl ši tema taip dažnai išreiškiama. Galbūt į šiuos našlaičius ar prastai auklėtus vaikus galiausiai žiūrime kaip į savo. Jie gali būti ne tik pasaulio vaikai, bet ir priklausyti kiekvienam skaitytojui.