Tragiškas veikėjas – veikėjas, pasmerktas nelaimingai pabaigai. Jie yra pagrindiniai dramos, romano, filmo ar muzikos veikėjai ir kartais žinomi kaip tragiški herojai. Istorijos, kuriose jos pasirodo, vadinamos tragedijomis ir klasikine graikų dramos prasme yra komedijų priešingybės, nes tragiškas veikėjas neturi geros pabaigos. Pavyzdžiui, Hamletas, Orestas ir Romeo ir Džuljeta.
Pagrindinis veikėjas yra veikėjas, kuris sudaro pagrindinę istorijos dalį. Pagrindinis istorijos siužetas sukasi apie šį veikėją ir jis ar ji daro didžiausią įtaką istorijos rezultatui. Protagonistai arba nušluojami įvykiuose, kurių jie negali kontroliuoti, arba tiesiogiai prisideda prie jų likimo. Pagrindiniai veikėjai yra pagrindiniai veikėjai bet kurioje istorijoje nuo romano iki komikso ar nuo Šekspyro pjesės iki operos. Pagrindinis veikėjo priešininkas yra antagonistas; pastarojo vaidmuo – sukurti kliūtis pagrindiniam veikėjui.
Graikų mąstytojai, tokie kaip Aristotelis, tikėjo, kad yra tik dviejų tipų istorijos: komedija ir tragedija. Komedija turėjo laimingą pabaigą, o tragedija – liūdną. Apsispręsti, ar istorija yra viena, ar kita, priklauso nuo pagrindinio veikėjo rezultato, o ne nuo visų kitų kartu. Tai tikriausiai paaiškina, kodėl buvo vartojamas tragedijos terminas, nes senovės graikų kalboje jis reiškia „ožio daina“, o ožkos rezultatas retai būdavo geras.
Galutinis tragiško veikėjo rezultatas neturi būti toks trikdantis kaip ožkos. Tačiau dažnai taip yra. Mirtis yra didžiausia tragedija kartu su statuso, turto, laisvės ir orumo praradimu. Tragiškas veikėjas taip pat gali būti tragiškas dėl to, kad iššvaistė savo talentus ir išteklius arba paliko jausmą, kas būtų buvę, jei būtų išnaudojęs savo potencialą. Aristoteliui tragiškas veikėjas ir jo tragedija turi būti pristatomi kaip drama ar pjesė, o ne kaip pasakojimas, kaip randama romane.
Aristotelis tragiškam veikėjui išvardijo keturias graikiškas savybes: kilnumą, hamartia, peripetija ir anagnorisis. Pirma, veikėjas turi turėti tam tikrą kilnumą ir išmintį, nors tai jo ar jos neišgelbėja. Antra, hamartija, tragiška charakterio yda ar klaida, vedanti prie jo žlugimo. Trečia – peripetija, likimo pasikeitimas, kurį sukelia hamartia. Ketvirta – anagnorizavimas, žmogaus likimo ir paties veikėjo ydų atradimas arba nušvitimas.
Pagrindinių tragiško veikėjo pavyzdžių galima rasti klasikiniuose ir viduramžių dramos kūriniuose. Tai apima Williamo Shakespeare’o kūrinius, tokius kaip „Hamletas“ ir „Otelas“. Pavyzdžių taip pat galima rasti Aischilo „Orestėjoje“ ir Sofoklio „Antigonėje“.