Latentinis mokymasis yra psichologijos teorija, apibūdinanti mokymąsi be atlygio. Organizmas išmoksta naują sąvoką tiesiog stebėdamas ir be jokio akivaizdaus pastiprinimo. Organizmas gali sąmoningai nesuvokti savo naujų įgūdžių tol, kol staiga neišreikš to įgūdžio, kai jis vėliau taps naudingas. Pavyzdžiui, žmogus gali atsainiai stebėti, kaip kiti žmonės valgo valgydami lazdeles, ir daug vėliau sužinoti, kad gali tinkamai jas naudoti ir nieko nemokant.
Klasikinis psichologijos eksperimentas parodo, kaip veikia latentinis mokymasis. Edwardas C. Tolmanas ir CH Honzikas puikiai įdėjo tris žiurkių grupes į labirintą, kur žiurkėms buvo leista klaidžioti. Viena žiurkių grupė visada gaudavo maisto atlygį pasiekusi labirinto galą, o antroji grupė nerado maisto pabaigoje. Trečioji grupė labirinto pabaigoje maisto nerado dešimt dienų, bet maisto atrado 11 dieną.
Pirmoji žiurkių grupė išmoko greitai pasiekti labirinto galą, kad pasiektų maistą. Antroji grupė toliau domėjosi labirintu. Trečioji grupė veikė panašiai kaip antroji, kol paskutinę dieną labirinto gale buvo dedamas maistas. Vieną dieną po maisto padėjimo trečioji grupė jau išmoko pasiekti labirinto galą taip pat greitai, kaip ir pirmoji grupė.
Šis eksperimentas iliustruoja latentinį mokymąsi, nes jis parodė, kad norint mokytis, ne visada būtinas pastiprinimas ar atlygis. Žmogus – ar žiurkė – gali mokytis iš jį supančios aplinkos, be jokios konkrečios paskatos tai daryti. Kai tik yra priežastis panaudoti šias žinias, jos gali būti panaudotos ir pritaikytos praktikoje.
Latentinė mokymosi teorija skiriasi nuo kitų psichologijos mokymosi teorijų. Dirgiklio ir atsako (SR) asociacijos teorijos šalininkai manė, kad organizmas mokosi dėl tam tikro dirgiklio aplinkoje, kuris sukelia specifinį organizmo atsaką. Šį požiūrį tiesiogiai paveikė klasikinė Ivano Pavlovo sąlygojimo teorija. Pavlovas puikiai išsiaiškino, kad šunys ne tik seilėjosi nuo maisto, o galų gale seilėjosi skambant varpeliui, rodančiam, kad maistas ateina, arba nuo juos maitinusio asmens buvimo.