Pasyvus-agresyvus reiškia, kad žmogus randa būdų išreikšti save netiesiogiai, kad jam nereikėtų pripažinti, kaip iš tikrųjų jaučiasi ar galvoja. Paprastai šis terminas siejamas su užspausto pykčio jausmu, bet plačiau kalbant, jis reiškia melagingumą apie bet kokias emocijas ar troškimus (pasyvumas) ir kerštą prieš nusivylimą, kylantį dėl nesugebėjimo būti sąžiningam (agresija). Profesionalai mano, kad dažniausiai toks elgesys yra įveikos mechanizmas, kurio žmogus išmoksta laikui bėgant. Kadangi nuoširdumo trūkumas gali sukelti problemų, tokių kaip santykių konfliktai ir nesaugumas, žmogui paprastai yra naudinga bandyti kokiu nors būdu sustabdyti elgesį, pavyzdžiui, praktikuojant „aš“ kalbą.
Simptomai ir pavyzdžiai
Tai, ką žmogus daro būdamas pasyvus-agresyvus, gali labai skirtis, nes susiję santykiai tam tikru laipsniu nulemia, koks atsakas, jo manymu, veiks geriausiai. Nepaisant to, kai kurie įprasti simptomai, kuriuos atpažįsta psichologai ir psichiatrai, yra kitų kaltinimas, daug vėlavimas, vengimas arba ignoravimas, atidėliojimas, nesugebėjimas bendrauti ir dviprasmiškumas kalbant ar rašant. Šie ženklai rodo, kad asmuo nėra laimingas, net jei jis iš karto neišeina ir to nepripažįsta.
Pavyzdžiui, darbuotojui gali būti paskirtas darbas, kurio jis nenori daryti arba kuris, jo nuomone, yra nesąžiningas. Užuot pasakęs savo viršininkui, kad jis verčiau neatliks užduoties, jis gali entuziastingai sutikti su ja, kad nesusidurtų su kompanija. Vėliau jis gali nepateikti dokumentų iki nustatyto termino, vėluoti projekto susitikimuose arba apsimesti, kad negavo pranešimų.
Namiškesnėje aplinkoje partneris, nemėgstantis sulankstyti skalbinių, gali sutikti tai padaryti, jei jo partneris paprašys pagalbos. Tačiau jis gali palaukti, kol drabužiai atšals ir susiglamžys, arba gali padėti juos netinkamose vietose. Čia partneris nenori sakyti „ne“, nes nenori kelti įtampos santykiuose, tačiau užduotį atliks žemiau standarto, kad daugiau to neprašytų.
Pasekmės
Kai kas nors parodo tokį elgesį, asmuo, kuriuo jis manipuliuoja, gali jaustis nusivylęs, piktas, liūdnas ar išduotas. Santykiuose dažnai atsiranda įtampa, dėl kurios gali kilti konfliktų. Jei manipuliuojamas asmuo sako šiurkščius žodžius arba nutraukia draugystę, pasyviai agresyvus asmuo gali jausti, kad jo baimės dėl netekties ar slėpti savo tikrąją širdį yra pagrįstos, todėl susidaro ciklas. Tikrosios problemos, kylančios už elgesio, niekada nebus išspręstos.
Kilmė ir priežastys
Psichiatrai, psichologai ir kiti, tyrinėjantys žmogaus elgesį, paprastai mano, kad gebėjimas tvirtinti save yra iš dalies įgimtas. Pavyzdžiui, kūdikis verkia dėl instinkto, kad jį priglaustų, pakeistų ar pamaitintų. Tačiau laikui bėgant žmonės iš esmės gali būti išmokyti nesireikšti nuoširdžiai. Vaikas gali išmokti nieko neprašyti, pavyzdžiui, jei tėvai reguliariai atsako į jos prašymus sakydami, kad ji savanaudė. Problema ta, kad tai netrukdo asmeniui turėti konkrečių poreikių ar troškimų – tiesiog sunku būti sąžiningam.
Įveikimo ar gynybos mechanizmo vaidmuo
Nors kai kurie ekspertai teigia, kad pasyvus-agresyvus žmogus tikrai mėgsta varginti kitus žmones, atsižvelgiant į tai, kaip manoma, kad elgesys vystysis, kiti specialistai teigia, kad geriau tokį veiksmą vertinti kaip pagrindinį gynybos mechanizmą. Pagal šį požiūrį asmuo gali elgtis taip, nes nuoširdžiai bijo to, kas atsitiks, jei tvirtins save taip, kaip iš tikrųjų nori. Jam gali nepatikti būti netiesioginiu, bet jis vis tiek toks, nes mano, kad praras ką nors vertingo, pavyzdžiui, santykius, jei išsakys savo nuomonę.
Karių elgesys Antrojo pasaulinio karo metu palaiko gynybos arba įveikos mechanizmo teoriją. Ginkluotosiose pajėgose dirbantys žmonės vengė savo pareigų, tačiau tai darė atvirai nepaklusniais būdais. Apskritai jie suprato, ką daro, kaip paprastą būdą išvengti žūties mūšio metu, tačiau vadovai žinojo, kad saugumas priklauso nuo drausmės ir pasitikėjimo, kad kariai vykdys jų įsakymus. Jie išsiuntė kariams biuletenį, kuriame aptarė jų veiksmus – būtent šiame dokumente pirmą kartą tariamai pasirodė terminas „pasyvus-agresyvus“.
Įtraukimas kaip psichikos sutrikimas
Amerikos psichiatrų asociacija oficialiai nepripažįsta pasyvaus agresyvumo kaip asmenybės sutrikimo. Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove APA nurodo, kad jį reikia toliau tirti. Kol kas neaišku, kokie aplinkos ar genetiniai veiksniai, jei tokių yra, turi įtakos jo vystymuisi. Kadangi 2013 m. dėl tikslios priežasties vis dar diskutuojama, specialistai paprastai nenaudoja vaistų, kad išspręstų problemą, nors kartais skiria medžiagų, skirtų simptomams, kuriuos ji gali sukelti, pavyzdžiui, depresijai ar nerimui.
Problemos sprendimas
Daugelio šiuolaikinių psichiatrų ir psichologų nuomone, kadangi pasyvus-agresyvus elgesys gali būti blogas įprotis, kurio išmokstama, žmogus taip pat gali išmokti nustoti taip elgtis. Tačiau tai padaryti nėra paprasta, nes paprastai nesąžiningumą skatina stiprios emocijos. Norint būti išraiškingam ir pradėti sakyti tiesą, paprastai reikia, kad kas nors tiesiogiai pripažintų ir atsižvelgtų į tai, kas paskatino jį jaustis suvaržytas. Kai kuriems žmonėms tai gali būti gana skausminga ir atimti daug laiko. Kai kuriais atvejais profesionali terapija padeda įveikti pagrindines asmenines problemas.
Vienas iš paprasčiausių, tačiau stipriausių būdų, kaip individas nustoti būti pasyviam-agresyviam, yra praktikuoti „aš“ kalbos vartojimą. Pavyzdžiui, per savo pokalbius jis gali pasakyti: „Aš jaučiu, kad…“ arba „Manau…“. Toks kalbėjimas verčia žmogų valdyti savo mintis ir emocijas, jas pripažinti ir išsakyti, o ne laikyti viduje.
Kitas būdas, kuris kartais veikia, yra paprašyti draugų ir šeimos narių stebėti elgesį ir ką nors pasakyti jam pasirodžius. Kartais pasyvus-agresyvus žmogus turi labai tiksliai pasakyti, ko ieškoti, nes kiekvienuose santykiuose jis gali manipuliuoti skirtingai. Tie, kurie nurodo problemos atvejus, paprastai turėtų imtis savo užduoties taktiškai, nes asmuo, kuriam jie padeda, vis tiek gali būti jautrus savo polinkiui manipuliuoti.
Kiti būdai, kaip kas nors gali spręsti ir pakeisti savo elgesį, yra rašymas žurnale, primygtinai reikalavimas nedideliais būdais, pavyzdžiui, noras pakeisti meniu restorane ir vaidmenų žaidimas, siekiant praktikuoti konfliktų sprendimą ir kompromisą. Asmenys taip pat gali apsvarstyti galimybę filmuoti save arba naudoti skaitmeninius diktofonus, kad geriau suvoktų savo fizinę ir žodinę kalbą. Jie gali pasiryžti pasakyti tik tai, ką iš tikrųjų reiškia, ir nenaudoti sarkazmo.