Personifikacija – tai veiksmas kalboje ir raštu, suteikiant negyvus objektus, abstrakčias sąvokas ar veiksmus, būdingus žmogui arba jam artimam. Tai skiriasi nuo antropomorfizmo, kuris suteikia gyvūnams ir žmogaus asmenybę, ir elgesį. Tai metaforos rūšis, nes tai metaforiškas būdas paįvairinti rašymą ir padaryti abstrakčią labiau susieti.
Nors personifikacija yra dažna literatūrinė priemonė poezijoje, ji taip pat yra kasdieninėje kalboje. Pavyzdžiui, žmogus gali pažvelgti į laikrodį ir pasakyti: „Laikas tiesiog pabėgo nuo manęs“. Tai rodo, kad „laiko“ sąvoka turi savivalę ir žmogus bandė grumtis su laiku, kad liktų vietoje. Tačiau laikas „pabėgo“.
Net maži vaikai reguliariai naudoja šį prietaisą. Vaiko gali būti paklausta, ar jis metė pieštuką. Vaikas gali atsakyti: „Aš nemečiau. Tai metėsi pats“. Nors vaikas čia naudoja personifikaciją kaip išsisukinėjimo taktiką, jis vis tiek suteikia pieštukui šiek tiek žmogiškų savybių, kurių jis neturi.
Literatūroje lengva rasti pavyzdžių: rūkas „šliaužia“, mintys „sprogsta“, medžiai „gresia“, o debesys „pranašauja“. Mirtis tampa „pasiuntiniu“. Šie pavyzdžiai yra visi būdai, kuriais rašytojas gali iš esmės atgaivinti įprastus objektus ar abstrakčias sąvokas ir suteikti skaitytojui daugiau emocinio pojūtio. Aukščiau pateikti pavyzdžiai taip pat suteikia dalykams žmogiškų savybių, kurios siejasi su skaitytojo supratimu apie žmonių pasaulį ir žmogaus veiksmus.
Žurnale „In Context“ Josephas Campbellas davė interviu 1985 m., kuriame teigė, kad personifikacija yra vienas iš būdų, kuriuo religijos sekėjai susitaikė su didžiule ir abstrakčia Dievo samprata. Žinoma, Biblija sako, kad žmogus sukurtas pagal „Dievo paveikslą“. Judėjų ir krikščionių tradicijoje tai iš karto įasmenina Dievą: Jis yra vyras ir atrodo kaip vyras.
Tai leidžia žmonėms lengviau laikytis asmeninio Dievo sampratos, nes jis yra kaip tėvas, kuris labai panašus į žmones. Ankstesnės religinės sampratos taip pat siūlo įasmeninti daugybę aplinkoje ar žvaigždėse esančių dalykų.
Animizmas dieviškumo aspektus mato paprastuose gamtos elementuose, tokiuose kaip saulė, mėnulis, medžiai ar upė. Priskiriant šiems objektams žmogaus ketinimus ar savybes, geriau suprantama, kas yra dievybė ar kelios dievybės.
Jei saulė juokiasi, kai ji aukštai danguje, arba mėnulis miega, šie astraliniai kūnai staiga tampa žmogaus ir todėl žmogus gali su jais susieti. Ir atvirkščiai, kai saulė apibūdinama grynai moksliniais terminais, ji dažnai tampa nutolusi ir beasmenė. Tai gali būti suprantama moksliškai, bet daug sunkiau „gauti“ emociškai.