Skirtumas tarp aliteracijos ir onomatopoėjos yra tas, kad pirmasis yra garsų kartojimas, o kitas – garsų aprašymas. Aliteracija ir onomatopoėja kalboje atlieka skirtingas funkcijas. Aliteracija yra literatūrinė priemonė, dažniausiai naudojama poezijoje, o onomatopoėja yra aprašomoji ir naudojama kasdienėje kalboje. Šie du dalykai vienas kito neišskiria ir daugelis onomatopoejų atvejų yra aliteratyvūs, kaip laikrodžio „tiksėjimas“.
Aliteracija apima tyčinį garso ar raidės kartojimą. Tai gali būti viso skiemens arba vieno priebalsio forma. Žodžių, prasidedančių ta pačia raide, eilė yra tokia pat aliteratyvi, kaip ir žodžių pora su tuo pačiu pradiniu skiemeniu. Toks kartojimas gali vykti bet kuria kalba, bet ypač paplitęs germanų kalbose, tokiose kaip anglų ir ypač anglosaksų.
Terminas onomatopoėja taikomas žodžiams, apibūdinantiems tikrąjį garsą, pvz., plops. Tokie garsai dažnai naudojami gyvūnų ar mašinų garsams apibūdinti. Kiekvienoje kalboje tokiems dalykams būdingi onomatopoetiniai garsai, tačiau jie retai sutaria, koks tai garsas. Netgi angliškai kai kurie šunys sako „woof woof“, kiti – „bow wow“, o kai kurie – „ruff ruff“.
Senoji anglų poezija naudojo aliteraciją kaip savo vyraujančią struktūrą. Kiekviena eilėraščio eilutė buvo padalinta į dvi eilutes. Pirmoje puseilėje būtų du aliteruojantys žodžiai, o antroje pusėje – vienas žodis, aliteruojantis su pirmąja puse eilute, ir galutinis žodis, kuris nealituoja. Anglosaksų ir senosios anglų poezijoje aliteracija ir onomatopoėja buvo visiškai atskiri reiškiniai.
Kai anglų kalba vystėsi po 1066 m. ir jai didelę įtaką padarė prancūzų poezija, aliteracijos vartojimas sumažėjo. Naujausi šio amato atstovai yra WH Audenas, parašęs „Nerimo amžių“ ir JRR Tolkienas, parašęs „Hurino vaikų klojimą“. XX amžiaus laisvos formos poezija pradėjo naudoti aliteraciją ir onomatopoėją, įtraukdama garsus kaip apibūdinimo priemonę ir įtraukdama į eilėraščius keistus ritmus.
Tikras gyvenimas ir ypač išgalvoti vardai dažnai tampa aliteratyvūs. Tai yra įžymybės ir politikai, tokie kaip Stevenas Spielbergas, Ryanas Reynoldsas ir Ronaldas Reganas. Jų ypač galima rasti komiksuose, įskaitant Stano Lee kūrinius, tokius kaip Peteris Parkeris, kuris geriau žinomas kaip žmogus-voras. Kartais aliteracija gali būti subtilesnė, vaizdinė, o ne girdima, pavyzdžiui, britų aktorius Seanas Beanas.
Komiksai suvaidino didelį vaidmenį plėtojant aliteraciją ir onomatopoėją. Lygiai taip pat, kaip Stanas Lee vartojo aliteruojančius vardus daugeliui savo personažų, komiksų rašytojai ir menininkai, tokie kaip Roy’us Crane’as, naudojo žodžius garsams apibūdinti. Tai paskatino onomatopojų, tokių kaip „bam“, „pow“ ir „dook dook“, populiarumą. Vėliau tokie garsai pateko į televizijos laidas, tokias kaip „Betmenas“, ir tokius filmus kaip „Scott Pilgrim vs. The World“.