Dedukcinis samprotavimas yra viena iš dviejų pagrindinių pagrįsto samprotavimo formų. Jis prasideda nuo bendros hipotezės arba žinomo fakto ir iš to apibendrinimo sukuria konkrečią išvadą. Tai yra priešinga indukciniam samprotavimui, kuris apima plačių apibendrinimų kūrimą iš konkrečių stebėjimų. Pagrindinė dedukcinio samprotavimo idėja yra ta, kad jei kažkas yra tiesa apie dalykų klasę apskritai, ši tiesa galioja visiems tos klasės nariams. Taigi vienas iš patikimų dedukcinių samprotavimų raktų yra gebėjimas tinkamai identifikuoti klasės narius, nes neteisingas skirstymas į kategorijas padarys neteisingas išvadas.
Tiesa ir pagrįstumas
Kad dedukciniai samprotavimai būtų pagrįsti, pirminė hipotezė arba apibendrinimas taip pat turi būti teisingas. Iš bet kokio apibendrinimo, net jei jis ir neteisingas, galima padaryti logišką išvadą. Tačiau jei apibendrinimas klaidingas, konkreti išvada gali būti logiška ir pagrįsta, bet vis tiek gali būti neteisinga.
Pavyzdžiai
Dedukcinį samprotavimą galima geriau suprasti pažvelgus į pavyzdžius. Apibendrinimas gali būti toks: „Visos vapsvos turi geluonis“. Tada logiška konkretaus atvejo išvada būtų tokia: „Tai vapsva, vadinasi, turi geluonį“. Tai galiojantis atskaitymas. Tačiau išskaičiavimo tiesa priklauso nuo to, ar pastebėtas vabzdys iš tiesų yra vapsva.
Žmonės dažnai naudojasi dedukciniais samprotavimais, net to nežinodami. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų gali pasakyti vaikui: „Saugokis tos vapsvos – ji gali tave įgelti“. Tėvai tai sako, nes žino, kad vapsvos turi įgėlimus, taigi, pastebėta vapsva turi įgėlimą ir gali įgelti vaiką.
Indukcinis samprotavimas
Indukcinis samprotavimas veiktų priešinga tvarka. Konkretus pastebėjimas būtų toks, kad konkreti vapsva turi geluonį. Tada būtų galima įtikinti, kad visos vapsvos turi geluonis. Daugelis mokslinių testų reikalauja įrodyti, ar dedukcija ar indukcija iš tikrųjų yra tiesa. Pavyzdžiui, pastebėjus, kad visos katės turi oranžinį kailį, nes viena katė turi oranžinį kailį, gali būti lengvai paneigta stebint kates, kurios neturi oranžinio kailio.
Silogizmas
Viena iš labiausiai paplitusių ir naudingiausių dedukcinio samprotavimo formų yra silogizmas. Silogizmas yra specifinė argumento forma, kurią sudaro trys lengvi žingsniai: pagrindinė prielaida, nedidelė prielaida ir loginė išvada. Pavyzdžiui, po prielaidos „Kiekvienas X turi charakteringą Y“ galėtų sekti prielaida „Šis dalykas yra X“, kuri leistų daryti išvadą: „Šis dalykas turi Y charakteristiką“. Pirmąjį vapsvos pavyzdį būtų galima suskirstyti į pagrindinę prielaidą „Kiekviena vapsva turi geluonį“, mažąją prielaidą „Šis vabzdys yra vapsva“ ir išvadą „Šis vabzdys turi geluonį“. Manoma, kad silogizmo kūrimas yra geras būdas patikrinti dedukcinį samprotavimą, siekiant įsitikinti, ar jis galioja.