Šeimos diskursas – tai bet koks šeimos narių bendravimas raštu ar žodžiu. Be to, tai nėra lengva apibrėžti, nes kiekviena šeima turi skirtingus bendravimo standartus ir metodus. Tiesą sakant, tai yra dalis to, dėl ko šeimos diskursas yra toks intriguojantis – kalbininkai nori suprasti, kodėl žmonės bendrauja skirtingai, atsižvelgiant į panašią šeimos sudėtį.
Šeimose vykstantis diskursas jokiu būdu neapsiriboja vien šeimos temomis. Šeimos diskursas gali apimti viską nuo nurodymų iki pagrindinės informacijos apie tai, ką šeimos narys padarė ar ketina daryti. Tai taip pat gali apimti duomenis apie tai, ko šeimos narys nori ar trokšta, arba net informaciją apie politiką, filosofijas ir konfliktus. Bet kokia tema, kurią šeimos narys nori įtraukti į bendravimą raštu ar žodžiu, yra sąžiningas žaidimas.
Šeimos diskursas domina kalbininkus, nes į šeimas dažnai žiūrima kaip į visos visuomenės mikrokosmosą. Studijuodami šeimos diskursą, kalbininkai gauna užuominų apie tai, kokie socialiniai konstruktai lemia rašytinį ir žodinį bendravimą šeimoje. Tai nėra visiškai tobulas menas, nes šeimos neapsiriboja vienu konkrečiu regionu – vyksta tam tikras kultūrinis maišymasis. Kartais atsitinka taip, kad šeimos diskurso tyrimas leidžia suprasti kultūrą, iš kurios kilo šeima, o ne kultūrą, kurioje jie šiuo metu yra.
Kita priežastis, kodėl kalbininkai tiria diskursą šeimose, yra ta, kad psichologai šeimą laiko neatsiejama individo tapatybės formavimo dalimi. Tai, kaip žmogus bendrauja su savo šeimos nariais, turi didžiulę įtaką tam, kaip jis mato save. Manipuliuojant šeimos diskursu, teoriškai galima nukreipti, kaip žmogus vystosi.
Rašytinis ir žodinis diskursas šeimoje atskleidžia informaciją apie kiekvieno šeimos nario vaidmenis. Pavyzdžiui, jei mama nuolat pasakoja kitiems nariams, kas jiems sekasi, arba giria, kalbininkas gali nuspręsti, kad vienas motinos vaidmuo yra „skatinamoji“. Lygiai taip pat, jei vyras nuolat klausia, ką reikia padaryti arba ką reikia užbaigti, kalbininkas gali matyti vyrą kaip šeimos „užduočių organizatorių“ arba „vadovą“.
Šeimos prisitaiko prie supančios kultūros arba savarankiškai, todėl laikui bėgant šeimos diskursas keičiasi. Geras pavyzdys yra tai, kaip tėvai galiausiai įtraukia savo vaikus į vis brandesnio turinio pokalbius vaikams senstant. Keičiasi ir šeimos diskurso pateikimo būdas, o technologijos dažnai atveria kelią modifikacijoms. Pavyzdžiui, šeimos dabar naudoja mobiliuosius įrenginius, kad „stebėtų“ viena kitą, prašytų pagalbos arba išlaikytų tvirtus santykius per atstumą – geriau ar blogiau, šeimoms lengviau bendrauti akis į akį nei praeitis.
Diskurso šeimose įspėjimas yra tas, kad vyksta diskusijos apie tai, kas iš tikrųjų yra šeima. Kai kuriems žmonėms šeima reiškia tik kraujo giminaičius, ypač artimus giminaičius, tokius kaip tėvai ar broliai ir seserys. Kitiems žmonėms šeima reiškia žmones, su kuriais žmogus gyvena ir kurie suteikia meilės, ryšio ir priklausymo jausmą. Tai įdomu, nes reiškia, kad šeimos diskursas apima tam tikras specifines savybes, kurios turėtų būti atpažįstamos, palyginti su kitais diskursais. Tačiau nustatyti šiuos bruožus nėra taip paprasta, kaip atrodo, nes skirtingos šeimos yra veikiamos labai skirtingų kultūrinių konstrukcijų, todėl ne visada vartoja kalbą ar elgiasi vienodai.