Metafizinis pasipūtimas yra literatūrinis terminas, nurodantis, kad poetas vartoja šiek tiek neįprastą kalbą ir kalbos konstrukciją, kad apibūdintų kasdienės koncepcijos kokybę. Šis XVII amžiuje sukurtas literatūrinis įrankis dažnai naudojamas apibūdinti iš pažiūros neapčiuopiamoms sąvokoms, tokioms kaip subjekto dvasinės ir emocinės savybės, pavyzdžiui, naudojant daugžodžias ir kartais paradoksalias objektų analogijas, pavyzdžiui, iš žemiškų pasaulių, laikomų kasdieniškais, filosofiniais, ir alcheminio pobūdžio. Metafizinis pasipūtimas yra tik vienas iš literatūroje aptinkamų „suvokimo“ tipų; bendrąjį sumanymą galima apibūdinti kaip įmantrią metaforą, brėžiančią paraleles tarp dviejų skirtingų objektų. Petrarkos pasipūtimas yra dar vienas tipas, ir būtent iš šio pasipūtimo, garsiai naudojamo Elžbietos epochos meilės eilėraščiuose, atsirado metafizinės poezijos ir sumanymo kaip žanro samprata. Kai kurie jo naudojimą laiko dramatišku įrankiu, kuriuo rašytojai atsikratė nusistovėjusių, lauktų ir stačiatikių konceptualių asociacijų, paplitusių epochoje.
Maža vyrų ir moterų grupė, pradėjusi naudoti literatūrinį įrankį XVII amžiuje, buvo anglų lyrikai, kurie, kaip manoma, buvo siejami ir suvienyti troškimo tvirtesnio ir intelektualesnio diskurso per prozą. Du iš labiausiai žinomų metafizinių poetų, kurie gausiai naudojo metafizinį pasipūtimą, buvo Johnas Donne’as ir Andrew Marvelas. Kai kurie literatūros tyrinėtojai Doną laiko vienu iš pagrindinių metafizinės poezijos poetinių novatorių. Jo proza dažnai buvo laikoma tiesiogine reakcija į priimtą Elžbietos laikų formą. Pavyzdžiui, beveik visa paskelbta anglų kalba ir „civilizuota“ meilės proza, išleista Donne’o gyvavimo metu, buvo soneto pavidalu, o Donne vartojo griežtą šnekamąją kalbą, kuri kartais atrodė net pašiepianti sonetą.
Veiksmingas metafizinis pasipūtimas vertas dėmesio, kai iš pažiūros absurdiškas paralelizmo gestas pradeda atrodyti stulbinamai tinkamas ir priverčia skaitytoją į kažką pažvelgti visiškai naujai. Palyginimui, poetas, pasitelkęs petrarankišką pasipūtimą, moters akis gali apibūdinti kaip „spindinčias kaip žvaigždės naktiniame danguje“, o metafizinis poetas, būtent Richardas Crashaw šiame pavyzdyje, moters akis apibūdino kaip „dvi vaikščiojančias vonias; du verkiantys judesiai, nešiojami ir sudėtingi vandenynai. Kitas metafizinio pasipūtimo pavyzdys, parodantis, kaip daugelis prozą laikė vulgaria ir net šventvagiška, yra Donne’o „Šventajame sonete 14“, kuriame, be kitų šokiruojančių pasipūtimų, yra Dievas lyginamas su prievartautoju ir smurtaujančiu užpuoliku. Šiuolaikiniai poetai, tokie kaip TS Elliotas ir Emily Dickenson, savo prozoje taip pat naudojo pasipūtimą.