Vienas iš sunkiausių iššūkių, su kuriuo susiduria dramaturgas, yra perteikti žiūrovams veikėjo vidines mintis ar motyvaciją. Vienas dramatiškas prietaisas, sprendžiantis šią problemą, vadinamas solokalbiu, nepertraukiama kalba, kurią vienas veikėjas sako auditorijai, bet ne kitiems scenos veikėjams. Solokalbis gali būti gana poetiškos ir elegantiškos struktūros, kaip ir daugelyje Šekspyro pjesių, tačiau tai yra intymus veikėjo minčių perdavimas, tarsi jis galvotų garsiai.
Bene labiausiai žinomas solokalbas anglų kalba yra Hamleto kalba „Būti arba nebūti“, pasakyta Shakespeare’o tragiškos pjesės „Hamletas“ 3 veiksme, 1-oje scenoje. Šioje dramos vietoje jaunas princas, vardu Hamletas, savižudybę vertina kaip pabėgimą nuo savo neramaus gyvenimo. Savo solokalbą jis pradeda užduodamas esminį klausimą: būti (gyvai) ar nebūti (nusižudyti)?. Likusioje šios garsiosios ištraukos dalyje svarstoma, ar suvokiama mirties nauda neatsveria gyvenimo džiaugsmų ir iššūkių.
Kitas garsus Šekspyro solokalbas vyksta po balkonu, kur jaunas piršlys, vardu Romeo, slapta stebi uždraustą meilės objektą Džuljetą. Romeo vidinės mintys žiūrint Džuljetą mėnulio šviesoje dalijasi su publika solokalbe, kuri prasideda „Bet švelni, kokia šviesa pro langą lūžta? Tai rytai, o Džuljeta yra saulė…“ Kol žiūrovai sužino apie aistringą Romeo meilę Džuljetai, ji negirdi jo kalbant tų žodžių. Tai solokalbos tikslas – pasidalinti su publika intymiomis mintimis, kurios kitu atveju galėtų sukelti komplikacijų su kitais veikėjais.
Škotijos tragedijoje „Makbetas“ tiek Makbetas, tiek ledi Makbetas pateikia dramatiškus monologus, kurie atskleidžia paslėptas savybes žiūrovams, bet ne kitiems veikėjams. Ledi Makbeta prašo jėgų įvykdyti žmogžudystę vienkalbio pradžioje „Varnas pats užkimęs/Kurkia į mirtiną Dankano įėjimą…“, o Makbetas 5 veiksme, 5 scenoje, rezignuotai pasakoja apie gyvenimo trumpumą:
„Rytoj, rytoj ir rytoj,
Šliaužia šiuo smulkmenišku tempu diena iš dienos
Iki paskutinio įrašyto laiko skiemens
Ir visos mūsų vakarykštės dienos turi šviesių kvailių
Kelias į dulkėtą mirtį. Išeik, išeik, trumpa žvakė!
Gyvenimas yra tik vaikščiojantis šešėlis, prastas žaidėjas
Tai trykšta ir nervina jo valandą scenoje
Ir tada nebegirdėti: tai pasaka
Pasakė idiotas, pilnas garso ir pykčio,
Nieko nereiškiantis“.
Dramatišką solokalbą vis dar naudoja daugelis šiuolaikinių dramaturgų, tačiau aktoriui gali būti sunku pristatyti tokį vidinį monologą, neatskiriant kitų veikėjų scenoje. Solokalbis yra monologo forma, tačiau monologas nebūtinai yra vienkalbis. Dramatiškas monologas – tai nepertraukiama vieno veikėjo kalba, tačiau ji gali būti nukreipta ir į kitus veikėjus scenoje. Gali net neatskleisti vidinių veikėjo minčių, kaip tai daroma stand-up komedijos rutinos atveju. Solokalbis dažnai pateikiamas prislopintu ar atspindinčiu tonu, tarsi veikėjas dalintųsi intymia paslaptimi su publika.