Sąvoka „pirmoji kalba“ reiškia kalbą, kurią žmogus labiausiai pažįsta ir labiausiai įpratęs kalbėti. Paprastai tai yra kalba, kurią žmogus girdi ir galiausiai išmoksta ateinančiais metais po gimimo. Šis terminas labai skiriasi nuo kitų terminų, tokių kaip „gimtoji kalba“, nes tai paprastai reiškia kolektyvinės grupės, o ne asmens kalbą. Pirmoji kalba taip pat skiriasi nuo „antrosios kalbos“, susijusi su kalba, kurią žmogus kalba ne taip laisvai.
Daugelis kalbininkų ir ankstyvosios vaikystės pedagogų mano, kad kalbos įgijimas ir mokymasis yra įgūdis, kurį reikia lavinti laikui bėgant, priešingai nei įgimtas ir instinktyvus. Šį principą galima įžvelgti įgyjant pirmąją kalbą, nes vaikas turi nuolat ją girdėti iš aplinkos, pavyzdžiui, iš tėvų namuose. Praėjus tam tikram garsų mėgdžiojimo laikotarpiui, vaikas pradės sieti žodžius su jiems skirtu objektu, o galiausiai išmoks sudėti kelis žodžius į frazes ir sakinius pagal tos konkrečios kalbos sintaksę. Kai vaikas „lemtingais metais“ išmoksta kalbėti savo pirmąja kalba, tikriausiai iki 6 metų, yra didesnė tikimybė, kad jis tą kalbą išlaikys visą likusį gyvenimą, net ir išmokęs kitų kalbų ar išvykęs į kitą šalį.
Vaikai dažnai gali turėti tik vieną gimtąją kalbą, tačiau taip yra ne visada, ypač šalyse, kuriose kalbama daugiau nei dviem kalbomis, pavyzdžiui, Indijoje, Singapūre ir Honkonge. Kai vaikas turi dvi ar daugiau pirmųjų kalbų, jis identifikuojamas kaip „dvikalbis“ arba „daugiakalbis“. Dvikalbiai tėvai taip pat labiau linkę perduoti savo vaikams sklandų dviejų kalbų mokėjimą. Ankstesni tyrimai teigė, kad vaikai, kurie mokomi dviejų kalbų, gali susipainioti, tačiau naujesni tyrimai parodė, kad dvikalbiai vaikai turi geresnius mąstymo procesus, pavyzdžiui, klasifikuodami ir tvarkydami objektus. Jie taip pat gali turėti geresnių socialinių įgūdžių, nes kartu su kalba vaikas išmoks ir neverbalinių užuominų bei su kalba susijusių dekoratyvumo.
Žmogaus gimtoji kalba daug atskleidžia apie jo tapatybę ir auklėjimą, ypač kai jo gimtoji kalba nėra gimtosios šalies „gimtoji“. Pavyzdžiui, filipiniečių vaikas, kuris laisvai kalba angliškai, gali būti gimęs aukštesnės ir vidutinės klasės šeimoje, buvo susidūręs su labiau vakarietiška kultūra ir galėjo bendrauti su kitomis viduriniosios klasės šeimomis. Daugeliu atvejų asmuo, turintis pirmąją ir antrąją kalbas, kalbėdamas turi tendenciją maišyti dvi kalbas, o tai vadinamas „kodų maišymu“.