Diskurso būdai, dar žinomi kaip retoriniai režimai, yra sąvokos, apibūdinančios skirtingus bendravimo tikslus ir kompozicijos žanrus. Tai, kaip autorius ar pranešėjas priartėja prie konkretaus kūrinio, įrėmina jo pristatymą ir nubrėžia, ką įtraukti, priklauso nuo norimos auditorijos reakcijos. Norimas atsakymas nusako, koks diskurso būdas arba formalizuotas požiūris į idėją yra tinkamiausias.
Dažniausiai esė ar kitų rašto darbų tipams apibūdinti vartojamas terminas „diskurso režimai“. Studijuodami kompoziciją, ypač kalbant apie anglišką kompoziciją ir anglų literatūrą, pedagogai moko keturis pagrindinius diskursinius būdus, klasifikuojamus kaip ekspozicija, pasakojimas, aprašymas ir argumentas. Nors tezių žanro etiketės paprastai taikomos rašto darbams, šios sąvokos taip pat taikomos kalbant.
Ekspozicinis ir argumentacinis diskurso būdai yra labai panašūs. Visų pirma, skirtumai tarp paaiškinimo ir argumentų slypi reikalingo pasiruošimo apimties. Paprastai argumentuotam darbui reikia daugiau tyrimų ir empirinių įrodymų nei aiškinamajam darbui. Abu režimai apima temos tyrimą, turimos informacijos peržiūrą ir įvertinimą, tada aiškaus požiūrio ar argumento pateikimą šia tema. Autoriai ir pranešėjai paprastai naudoja paaiškinimus arba argumentus, norėdami įtikinti auditoriją už arba prieš tam tikrą požiūrį.
Pasakojimo esė ir panašios komunikacijos formos apima daugiau pasakojimo nei aiškinamieji ar argumentuoti darbai. Kalbant apie diskurso būdus, naratyvinis metodas leidžia sukurti daugiau kūrybiškumo, mažiau pasikliaujant moksliniais tyrimais ir labiau auditorijos gebėjimu susieti su rašytoju ar kalbėtoju. Užuot faktais, skaičiais ir įrodymais, pasakojimas leidžia kūrėjui pateikti asmeninę įžvalgą, istorijas ir kitus patirtinius ar anekdotinius pavyzdžius, siekiant įtikinti auditoriją.
Aprašomieji darbai apima platų temų spektrą. Pavyzdžiui, esė, kurioje aptariama Siksto koplyčios architektūra, būtų aprašomojo darbo pavyzdys. Kaip ir pasakojimai, aprašomieji kūriniai suteikia daugiau kūrybiškumo nei kiti būdai. Skirtingai nei pasakojimas, aprašomieji kūriniai neturi pateikti asmeninės įžvalgos. Vietoj to, aprašomieji kūriniai suteikia auditorijai aiškų, ryškų psichinį vaizdą, pasikliaudami asmenine auditorijos įžvalga, žiniomis ir emocijomis, kad sukeltų tam tikrus atsakymus.
Kiekviename iš keturių pagrindinių diskurso būdų kalbėtojas arba autorius skatina sakytinės ar rašytinės komunikacijos tikslą, naudodamas specifinius retorinius metodus. Pavyzdžiui, aiškinamajame rašinyje gali būti naudojami tokie metodai kaip palyginimas ir kontrastas, pavyzdžiai ir atvejų tyrimai arba priežastis ir pasekmė. Panašiai argumentuota ar įtikinama kalba gali būti klasifikuojama ir skirstoma. Veiksmingas retorinių metodų naudojimas tam tikro diskurso būdo ribose padeda toliau siekti autoriaus ar kalbėtojo užsibrėžto tikslo.