Yra du pagrindiniai apibūdinimo tipai, dažniausiai naudojami rašto darbuose: tiesioginis apibūdinimas ir netiesioginis apibūdinimas. Tiesioginį apibūdinimą autorius naudoja pasakodamas apie kūrinį ir apima aprašymus bei komentarus, kurie tiesiogiai apibūdina veikėjo prigimtį ir išvaizdą. Priešingai, netiesioginis apibūdinimas vyksta už pasakojimo ribų ir paprastai apima dialogą, kitų pastabas apie veikėją, veikėjo veiksmus ir jo mintis. Abi šios apibūdinimo rūšys yra vienodai svarbios, nes rašytojas jas gali naudoti įvairiais būdais ir skirtingais efektais.
Nepriklausomai nuo to, kokias charakteristikas naudoja rašytojas, istorijos veikėjo kūrimo procesas yra gana svarbus. Apibūdinimas apskritai yra procesas, kai naudojami skirtingi elementai, siekiant suteikti skaitytojams informaciją apie istorijos veikėjus. Tai leidžia skaitytojui labiau prisirišti prie tam tikrų veikėjų ir geriau suprasti santykius, kurie vystosi tarp tų veikėjų.
Viena iš pagrindinių charakterizavimo rūšių yra tiesioginis apibūdinimas. Tai tiesioginių rašytojo aprašymų ir komentarų naudojimas kūrinio pasakojime, suteikiantis skaitytojams informacijos apie veikėją. Rašytojas gali panaudoti tokį apibūdinimą, rašydamas kažką panašaus į „Jis buvo stambus žvėris, kurio išvaizda buvo tokia pat laukinė kaip jo skambantis balsas“. Tai suteikia skaitytojui tiesioginę informaciją apie personažą ir skaitytojui nereikia aiškinti.
Priešingai, netiesioginis apibūdinimas yra šiek tiek sudėtingesnė apibūdinimo forma. Netiesioginis apibūdinimas vyksta dialogo metu, aprašant veikėjo veiksmus ir kitų reakcijas į veikėją, kad skaitytojai suprastų, kas yra istorijos veikėjai. Tiesioginis apibūdinimas gali apimti kažką panašaus į: „Jis buvo grubus žmogus“, o netiesioginiam apibūdinimui gali būti naudojami šiurkštumo apibūdinimai, pvz., „Jis staigiai atsisėdo ir lojo valgį“, kad būtų veiksmingai pasakyta.
Abu šie apibūdinimo tipai yra vienodai svarbūs ir rašytojas turėtų juos naudoti kartu, kad skaitytojai geriau suprastų veikėjus. Tiesioginis apibūdinimas yra paprastas ir tikslus, tačiau per didelis jo naudojimas gali sukelti prasmę ir jaustis išgalvotas ar nuobodus. Tai susiję su idėja „rodyti“, o ne „papasakoti“ apie veiksmus ir personažus. Nors rašytojui gali būti lengva tiesiog pasakyti „Ji buvo išradinga moteris“, skaitytojui dažnai naudingiau pamatyti šio išradingumo demonstravimą ir suprasti, kad personažas yra išradingas.