Laisvas netiesioginis kalbėjimas arba laisvas netiesioginis diskursas yra unikalus pasakojimo metodas. Tai būdas sujungti pirmojo asmens požiūrį su trečiojo asmens požiūriu, tačiau pašalinamos tokios išraiškos, kurios supažindina žmogų. Pasakotojas paprastai išreikšdavo veikėjo mintis ir dialogą nenaudodamas įprastų dialogo rodiklių, tokių kaip kabutės. Trečiasis asmuo laisvoje netiesioginėje kalboje yra susijęs su veikėju, tačiau išliekant atskiru asmeniu. Kaip atskiras asmuo, yra intymus žinojimas apie tai, ką personažas, apie kurį kalbama, jaučia ar galvoja.
Viename pavyzdyje žmogus, žiūrintis į du bare susitikusius žmones, tiesiog stebi juos, o telefonu komentuoja ir komiškai pakalba draugui. Tiesioginė kalba skambėtų taip: „Jis nuėjo pas merginą ir manė, kad jam pasisekė. Jis pasakė merginai: „Sveiki, aš esu atsitiktinis vaikinas, atsitiktinai kalbuosi su atsitiktinėmis merginomis“. Tačiau kalbant netiesiogiai, tai būtų taip: „Jis nuėjo pas merginą ir manė, kad jam pasisekė. Jis prisistatė kaip atsitiktinis vaikinas, kuris kalbasi su atsitiktinėmis merginomis.
Tačiau laisvo netiesioginio žodžio atveju tai būtų taip: „Jis nuėjo pas merginą ir manė, kad jam pasisekė. Jis yra atsitiktinis vaikinas ir atsitiktinai kalbasi su atsitiktinėmis merginomis. Šiuo atveju asmuo, kuris aprašo įvykį ir veikėjus, į kalbą iškelia atsitiktinio vaikino mintis ir dialogą. Literatūros kūriniuose romanas „Emma“, kurį parašė garsi anglų rašytoja Jane Austen, yra geras laisvo netiesioginio žodžio pavyzdys.
Rašytojai, ypač romanistai, dažnai mėgsta naudoti laisvą netiesioginę kalbą, kad ištrintų ribą tarp veikėjo ir pasakotojo minčių bei dialogo. Vienas iš būdų atskirti, ar rašytojas naudojo šią literatūrinę techniką, yra patikrinti, ar prie sakinio, apibūdinančio požiūrį pirmuoju asmeniu, yra daug trečiojo asmens vienaskaitos žodžių, pvz., „jis“ arba „ji“. Daugelis kalbininkų ir literatūrologų laisvą netiesioginę kalbą, kartais vadinamą laisvu netiesioginiu stiliumi, apibūdino kaip kalbos ir minties vaizdavimo būdą, kuriame naudojamos savitos gramatikos ir rašymo ypatybės. Tai leido šiuolaikiniams autoriams paįvairinti savo kūrybą ir sukurti įtikinamesnę istoriją.