Naratyvinis rašymas sutelkiamas į istorijos pasakojimą. Tai gali reikšti, kad reikia papasakoti išgalvotą istoriją – tokią, kuri yra išgalvota, arba tai gali reikšti, kad reikia papasakoti tikrą istoriją taip, kad autorius vadovautųsi siužeto struktūra. Tai taip pat gali būti esė forma, kurioje autorius naudos asmeninę istoriją, kad įrodytų teiginį arba pateiktų argumentą. Formos labai skiriasi, nes tai daugiausia kūrybinis darbas; romanai, novelės, eilėraščiai, tinklaraščio įrašai ir esė gali būti pasakojimo forma, ir nors rašymo forma gali keistis, istorijos pasakojimo funkcija išlieka ta pati.
Didžioji dalis pasakojimo gali būti rašoma asmeniniu lygmeniu – tai yra, parašytomis istorijomis nebūtina dalytis su kitais. Tokio rašymo vertė išryškėja kaip tam tikras katarsis: autoriai gali pasirinkti rašyti apie nerimą keliančią situaciją, kad, pavyzdžiui, padėtų sau ją išspręsti ar geriau ją suprasti. Kaip viešoji priemonė, ši rašymo forma padeda autoriui susisiekti su auditorija ir įrodyti teiginį, pareikšti argumentą ar išspręsti svarbią problemą. Pasakojimas gali sukurti pagrindą konkrečiam klausimui, o istorija nebūtinai turi būti apie patį autorių. Pavyzdžiui, jis gali parašyti pasakojimą apie draugo ar pažįstamo išgyvenimus karo draskomoje šalyje, to nepatyręs.
Pasakojimai taip pat gali būti išgalvoti įvykiai, kurie seka siužeto struktūrą, apimančią įžangą arba ekspoziciją, kylantį veiksmą, kulminaciją, krintantį veiksmą ir sprendimą arba pabaigą. Ši struktūra kartais vadinama siužeto piramide arba istorijos lanku ir užtikrina, kad visos svarbios istorijos dalys būtų papasakotos. Apibūdinimas arba veikėjo išvystymas į tikėtiną ir beveik tikrą asmenį yra svarbus istorijai, kaip ir aplinkos, tono ir atitinkamų temų kūrimas.
Dažniausios pasakojimo rašymo formos yra apsakymai ir romanai. Šie du žanrai paprastai atitinka istorijos lankus, o romanuose gali būti sukurti keli personažai ir aplinkybės. Apsakyme paprastai bus mažiau veikėjų ir nustatymų, nes tokie pasakojimai sukurti taip, kad būtų lengvai įsisavinami raštai, kuriuos galima palyginti greitai perskaityti. Romanai yra žymiai ilgesni ir suteikia rašytojui daug galimybių susidoroti su sudėtingomis temomis, veikėjais ir sąveika. Eilėraščiai taip pat gali būti pasakojantys, nors rašytojui paprastai suteikiama dar mažiau vietos pasakoti istorijai nei trumpai istorijai. Tačiau ilgesni, pasakojamieji eilėraščiai gali trukti kelis puslapius, o kai kurie net romano ilgio.