Kas yra šnekamoji kalba?

Kaip apibrėžia kalbos filosofija, šnekamoji kalba yra įprasta arba natūrali kalba, kuri vartoja šnekamąsias kalbas. Šnekamoji kalba yra neformalūs žodžiai, frazės ar posakiai, dažnai būdingi vienai geografinei sričiai ir paprastai vartojami tik neformalioje aplinkoje. Paprastai kalbininkai skiria šnekamąją kalbą nuo žargono, žargono ir tarmės.

Šnekamosios kalbos pavyzdžiai apima vienaskaitos žodžius, pvz., gazuotą gėrimą vadinant „popu“, taip pat situacijai apibūdinti vartojamos frazės. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės apibūdina besibaigiančius romantiškus santykius, kai vienas žmogus yra „numestas“ kito žmogaus. Kiti šnekamosios kalbos frazių pavyzdžiai gali apimti tam tikrus intarpus, pvz., ką nors pasakyti „aukštyn ir į kairę“, o ne „į kairę“.

Dažnai tam tikra šnekamoji kalba yra labiau paplitusi tam tikroje geografinėje vietovėje. Pavyzdžiui, žmonės pietinėje JAV dalyje dažniausiai vartoja žodį „y’all“, „tu“ ir „visi“ derinį, dažniau nei žmonės šiaurinėje šalies dalyje. Kalbant apie gazuotus gėrimus, kai kurie iš labiausiai paplitusių gazuotų gėrimų šnekamosios kalbos yra „soda“, „pop“ ir „gaivieji gėrimai“, tačiau tikslūs terminai skiriasi priklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje yra kalbėtojas.

Kadangi šnekamoji kalba laikoma neformalia, ji paprastai nevartojama akademinio ar profesinio rašymo ar kalbėjimo metu. Vis dėlto žmonės gali naudoti šnekamąją kalbą rašydami ar kalbėdami su savo šeimos nariais, draugais ar kaimynais. Paprastai šie žmonės yra susipažinę su kalba ir prasme. Be to, šnekamosios kalbos dažnai priimamos tam tikrose kūrybinio rašymo srityse, pavyzdžiui, grožinės literatūros romanuose ir apysakose bei kitų rūšių kūrybiniuose darbuose. Tai ypač aktualu, jei istorija vyksta geografinėje vietovėje, gerai žinomoje tam tikromis šnekamosios kalbos rūšimis.

Linijos, skiriančios šnekamąją kalbą, žargoną ir žargoną, gali būti neaiškios, nes kiekviena kalbos rūšis laikoma neformalia ir paprastai būdinga tam tikrai sričiai ar grupei. Tokios eilutės tampa aiškesnės, kai slengas apibrėžiamas kaip konkrečios socialinės grupės vartojama kalba, o žargonas – kaip kalba, vartojama konkrečios profesinės ar interesų grupės. Pavyzdžiui, kiekviena paauglių karta gali susikurti savo slengo kalbą. Tuo pačiu metu specialistai, tokie kaip gydytojai ir teisininkai, linkę vartoti žargono žodžius ir frazes, būdingas jų darbui. Kita vertus, tarmė paprastai reiškia regioninius kalbos modelius arba gramatiką, žodyną ir tarimą regione ar socialinėje klasėje.