Diskursyvinis rašinys – tai esė, kurioje aptariama problema, ginčas ar neseniai iškilęs klausimas. Šis rašinys gali būti neoficialus arba formalus, bet dažniausiai parašytas formaliai. Daugelis universitetų ir klasių reikalauja, kad kandidatai ir studentai parašytų tokio tipo esė, kad išnagrinėtų ir įvertintų savo rašymo, minčių formavimo ir analizės įgūdžius.
Vienas iš skiriamųjų diskursyvinio rašinio elementų yra jo objektyvumas. Svarbu, kad rašytojas pateiktų problemą nešališkai, nuodugniai ir kruopščiai aptardamas visus argumentus. Jei instrukcijos leidžia rašytojui stoti į vieną tašką, prieš pasirinkdamas vieną, jis pirmiausia turėtų pateikti visas puses. Kad esė būtų objektyvesnė, esė rekomenduojama rašyti iš trečiojo asmens perspektyvos ir vengti naudoti pirmojo asmens frazes, tokias kaip „mano nuomone“, „tikiu“ ir „visiškai palaikau“. Tokiu būdu diskursyvus rašinys skiriasi nuo argumentuoto esė, nes pastarajame pateikiama tik viena problemos pusė ir aptariamos detalės už arba prieš tą pusę.
Veiksmingas diskursyvus rašinys dažnai, jei ne visada, prasideda patikima įžanga, kuri aiškiai parodo, apie ką kalbama. Taip pat galima aptarti problemos aktualumą ir kontekstą su kitomis aktualiomis problemomis. Problemos esmė neturėtų viršyti vienos pastraipos, kurią paprastai galima sudaryti iš trijų iki šešių sakinių.
Paskesnėse pastraipose po įžangos visada pateikiami įvairūs temos klausimai ir argumentai. Šios pastraipos taip pat turėtų būti išdėstytos logiškai ir organizuotai. Pavyzdžiui, rašytojas gali pirmiausia aptarti visus teigiamus temos aspektus, o tik pacituoti neigiamus dalykus, o ne pereiti nuo vieno teigiamo argumento prie neigiamo.
Idealiu atveju kiekvienas pagrindinis dalykas turėtų būti aptartas tik vienoje pastraipoje. Rašytojas gali pradėti pastraipą glaustu, išsamiu teiginiu, prieš paaiškindamas detales ir pateikdamas kitas samprotavimo linijas. Kad argumentas būtų patikimesnis, pastraipose taip pat gali būti papildomų pavyzdžių, situacinių atvejų ir net citatų iš patikimų šaltinių ir svarbių asmenų, susijusių su šia problema. Baigęs vieną tašką, rašytojas turėtų pradėti nuo kitos pastraipos, naudodamas tinkamus jungtukus ir jungiamąsias frazes, kad perėjimas būtų sklandus.
Diskursyvus esė taip pat turėtų baigtis išvada arba pastraipa, kurioje apibendrinami pagrindiniai problemos elementai ir argumentai. Jei leidžiama, rašytojas taip pat gali pareikšti savo poziciją šiuo klausimu, bet vis tiek turėtų būti nešališkas. Jis taip pat gali pateikti „prognozę“, kas gali nutikti ir kas negali nutikti, atsižvelgdamas į pateiktą informaciją ir detales. Išvadoje neturėtų būti naujų, anksčiau neišaiškintų minčių. Diskursyvinis rašinys turėtų ne tik aptarti tam tikrą temą, bet ir paskatinti skaitytojus kurti tolesnes diskusijas.