Kodėl rašytojai naudoja personifikaciją?

Personifikacija – tai literatūrinė technika, suteikianti žmogiškųjų savybių negyviems objektams ar negyviems daiktams, kurie kitu atveju nepatirtų emocijų ar kitokios žmogaus reakcijos į įvykius. Taip siekiama padidinti skaitytojo susidomėjimą istorija ir išlaikyti jo dėmesį. Be to, suteikiant žmogiškąsias savybes bet kam – ar tai būtų medis, ar mašinos dalis – iš karto skatina skaitytoją susieti su aprašomu dalyku ir gali sukelti tokias emocijas kaip rūpestis ar užuojauta. Kaip ir daugelis kitų literatūrinių metodų, personifikacija padeda padaryti tekstą gyvesnį ir gyvybingesnį, kaip ir visas kasdienio gyvenimo smulkmenas.

Galbūt geriausia personifikacijos sąvoką paaiškinti pavyzdžiu. Pavyzdžiui, jei autorius sako, kad žolės lauke šoka vėjyje, tai yra augalų personifikavimo pavyzdys. Akivaizdu, kad žolės nešoka, jos tiesiog juda, reaguodamos į vėjo sroves, tačiau pasakymas, kad jos šoka, sukuria gamtos vaizdą, kurį lengviau įsivaizduoti ir susieti. Dar vienas to pavyzdys yra sakyti, kad žadintuvas piktai pypsi. Žadintuvas nepyksta, bet žadintuvo klausantis žmogus tai suvokia taip, ir tai padeda nustatyti istorijos toną. Autorius nurodo, kad, pavyzdžiui, žmogus tikriausiai nėra per daug laimingas, kad atsibunda ryte.

Tai tik keli pagrindiniai personifikavimo pavyzdžiai, tačiau jie padeda iliustruoti priežastį, kodėl autorius gali naudoti šią techniką. Viena iš pagrindinių gero rašymo taisyklių yra „rodyti, o ne pasakoti“, o personifikacija yra vienas geriausių būdų perteikti nuotaiką ar įvaizdį tiesiogiai to nepasakant. Pavyzdžiui, apibūdindami žolę kaip šokančią lauke, galite perteikti gražaus, ramaus lauko įvaizdį, net nereikia apibūdinti lauko kaip gražaus ar ramaus.

Kita priežastis, dėl kurios autoriai naudoja personifikaciją, yra tai, kad istorija būtų įdomesnė ir patrauklesnė skaitytojui, kad būtų didesnė tikimybė, kad jie tęsis. Taip ką nors aprašant, skaitytojas verčiamas tai įsivaizduoti, o tai įveda jį į istoriją giliau. Kai kuriais atvejais personifikacija taip pat gali priversti skaitytoją galvoti apie dalykus kitaip arba įgyti naują požiūrį. Ši technika dažnai naudojama, pavyzdžiui, propagavimo kampanijose, nes žmonės labiau linkę rūpintis kažkuo, į ką jie patiria emocinę reakciją.