Tiek personifikacija, tiek hiperbolė yra literatūriniai terminai, o praktikoje nė vienas nėra skirtas rimtai žiūrėti. Galbūt dėl to jie dažnai yra painiojami. Kai žmogus, pavyzdžiui, rašytojas, naudoja personifikaciją, idėjai ar negyvam objektui jis suteikia panašių į žmogų atributų. Kai jis naudoja hiperbolę, jis sukuria perdėtą dalyką, norėdamas pabrėžti ar pabrėžti tašką. Tiek personifikacija, tiek hiperbolė naudojami kasdieniuose pokalbiuose, nors jie dažnai pateikiami ir profesionaliuose bei kūrybiniuose kalbėjimo ir rašymo atvejus.
Asmuo naudoja personifikaciją, kai negyvui objektui ar abstrakčiai idėjai suteikia į žmogų panašių savybių. Taip elgdamasis asmuo padaro objektą ar idėją kaip asmenį. Šios savybės gali būti mintys arba fiziniai veiksmai. Pavyzdžiui, jei rašytojas vėją apibūdina kaip lapų spardymą, jis panaudojo personifikacijos pavyzdį. Jis įkūnijo vėją, pasakodamas skaitytojams, kad jis atliko į žmogų panašų spardymąsi, o tai darydamas taip pat paaiškino gūsingą ir galingą vėjo būseną.
Kita vertus, kai rašytojas vartoja hiperboles, jis perdeda. Žmogiškų priskyrimų teikimas negyviems objektams ar abstrakčioms idėjoms tikrai yra perdėtas, jei ne atviras melas, bet hiperbolė yra labiau perdėtas teiginys, kuriuo siekiama pabrėžti ar pabrėžti idėją. Pavyzdžiui, jei moteris savo vaikui sako, kad jau milijoną kartų prašė jo padėti žaislus, kai baigia su jais žaisti, ji naudoja hiperbolę. Ji perdeda, nes vargu ar ji jo klausė milijoną kartų. Vis dėlto moteris perdėtu skaičiumi nurodo, kad ne kartą prašė jo padėti žaislus.
Tiek personifikacija, tiek hiperbolė naudojami įvairiais būdais ir paprastai, kai žmogus nori geriau apibūdinti sceną arba pasakyti tašką. Žmonės juos naudoja kasdieniuose pokalbiuose, politikai – kalbose, reklamos užsakovai – reklamose. Dažnai rašytojai įvairiuose literatūros kūriniuose naudoja personifikacijos ir hiperbolės pavyzdžius. Nors ir hiperbolė, ir personifikacija gali būti vartojamos romanuose, apysakose ir kitose panašiose literatūros rūšyse, bene dažniausiai jos vartojamos poezijoje. Taip gali būti dėl to, kad daugelis eilėraščių patys yra abstraktūs, o šie terminai leidžia poetams pasitelkti įtaigias savybes, o ne tiesiog pasakyti skaitytojui prasmę.