Tarp neoklasicizmo ir romantizmo yra nemažai skirtumų, tačiau didžiausias dėmesys sutelkiamas į stilių, temą ir emocijų įtaką. Laikas, kada kiekvienas judesys buvo populiariausias, taip pat šiek tiek skiriasi, nes neoklasikinės idėjos dažniausiai atsiranda prieš romantikų iškilimą. Plačiai manoma, kad neoklasicizmas – XVIII amžiaus produktas – prasidėjo kaip pagarba praeičiai. Šio laikotarpio žmonės vertino kultūrą ir kūrybinius darbus, sukurtus aukštų civilizacijų, tokių kaip senovės Graikijoje ir Romoje. Kita vertus, romantizmas XVIII amžiuje iškilo kaip atsakas ir alternatyva klasicizmui, todėl daugiau dėmesio skyrė egzotikos ir kitokio vertinimui. Šie du stiliai kartais sutampa, o ne visi rašytojai ir mąstytojai laikosi visų bet kurio žanro ypatybių; daugeliu atvejų skirtumai tarp šių dviejų yra ryškesni teoriškai nei praktiškai.
Filosofinės programos
Žmonės paprastai kalba apie neoklasicizmą ir romantizmą, kai jie taikomi rašytojams ir mąstytojams, ir apskritai jie laikomi filosofijos ir retorikos stiliais. Mokslininkai skirsto darbus ir idėjas į šias kategorijas, pirmiausia atsižvelgdami į jų laiką ir chronologiją, bet taip pat ir galbūt dar svarbiau pagal juose esančias idėjas ir aptariamas temas. Galima sakyti, kad tikrasis skirtumas tarp šių dviejų filosofijų slypi skirtume tarp proto ir emocijų, tarp tradicijos ir naujovių bei tarp individo ir visuomenės. Paprastai nėra recepto ar griežtų reikalavimų, kad būtų galima patekti į kurią nors kategoriją, ir dažniausiai klasifikuojama pagal bendrą kūrinio „jausmą“.
Stilių skirtumai
Tematika ir literatūrinis stilius yra viena ryškiausių vietų, kur neoklasikinio ir romantinio laikotarpio kūriniai skiriasi. Neoklasikiniai kūriniai paprastai laikosi ankstesnių struktūros šablonų. Tačiau romantikai buvo labiau eksperimentuojantys savo literatūriniu požiūriu. Pavyzdžiui, jie buvo labiau linkę rašyti eilėraščius be rimuotų tuščių eilėraščių, o ne įprasta rimuota kupleto struktūra, būdinga daugeliui neoklasikinės poezijos. Romantinėje literatūroje taip pat buvo naudojami fantastiški mitiniai arba į gamtą orientuoti įvaizdžiai daugelyje kūrinių, pavyzdžiui, Samuelio Tayloro Coleridge’o eilėraštyje „Senovės jūreivio senatvė“, o neoklasikiniai autoriai ir poetai, tokie kaip Johnas Drydenas, dažnai pabrėždavo istorinius laikotarpius arba temas, persmelktas moralės pamokų.
Teminis dėmesys
Realizmas arba susitelkimas į tai, kaip viskas yra iš tikrųjų, dažnai prieštarauja idealizmui arba fiksavimui, kaip viskas gali būti, o tai, kaip ši įtampa užfiksuota ir perteikiama, yra dar vienas svarbus stilių skirtumas. Neoklasikinių kūrinių veikėjai dažniausiai yra saikingi ir nekontroversiški, o siužetai linkę stipriai laikytis tradicinių temų. Romantiški kūriniai, atvirkščiai, dažniau kažkiek idealizuoja žmogų, skatindami žmogaus nekaltumą ir vadinamojo „kilnaus laukinio“, kuriam netrukdo šiuolaikinės blogybės, idėją. Nekonformistai ir buvo linkę būti švenčiami ir romantinėje literatūroje.
Šie požiūriai taip pat pabrėžia skirtingą neoklasicizmo ir romantizmo akcentą visuomenei ir individui. Žmogaus vaizduotė ir unikalios asmeninės pasaulėžiūros tapo kertiniais rašytinių tekstų akmenimis romantinėje literatūroje, ypač romantizmo eros poezijoje, kurią išgarsino Williamas Wordsworthas, Lordas Byronas ir kiti. Tačiau neoklasikinėje literatūroje vaizduotė yra šiek tiek sumažinta. Rašytojai dažniau naudojo nusistovėjusias literatūrines formas, tokias kaip Aleksandro Pope’o esė ir satyros, kad analizuotų tikrus įvykius ir žmones.
Emocijų įtaka
Kita sritis, kurioje šie du stiliai skiriasi, yra pastarojo dėmesys emocijoms ir sentimentams, o ne protui. Todėl pasirenkant žodžius ir kalbant dažnai buvo naudojamos labiau metaforinės ir aprašomosios priemonės, kurios sukeldavo skaitytojui įvairius vaizdus ir asociacijas. Be to, istorijose dažnai įskiepijama daugiau dramatizmo, o veikėjai buvo labiau humanizuoti, kad sužadintų žiūrovų empatiją. Neoklasikiniai personažai ir siužetai paprastai yra konservatyvesni, taip pat linkę ištikimiau laikytis to meto tinkamumo ir kultūros normų.