Komiška ironija – tai literatūrinė technika arba retorinis prietaisas, kuriame ironija sukuria humoristinį efektą. Komiška ironija būna įvairių formų ir gali kilti iš ironiškų grožinės literatūros kūrinių veikėjų ar pasakotojų teiginių. Tai gali kilti ir dėl darbe pateiktos situacijos.
Retorikos studentai ironiją skirsto į kelias kategorijas. Bet kuri iš šių kategorijų gali atlikti komiškos ironijos vaidmenį. Pavyzdžiui, žodinė ironija yra ironijos forma, atsirandanti dėl skirtumo tarp to, ką kalba kalbėtojas, ir to, ką jis ar ji turi omenyje. Klasikinis žodinės ironijos pavyzdys, naudojamas komiškam efektui pasiekti, yra Jane Austen romano „Puikybė ir prietarai“ pradžios eilutėse. Romanas pradedamas pastaba, kad „visuotinai pripažįstama tiesa, kad vienišas vyras, kuriam pasisekė, turi trūkti žmonos“. Tačiau iš tikrųjų šis teiginys skirtas ironiškai: romano veikėjai daugiausia rūpinasi vienišų vyrų, kuriems pasisekė susituokti, paieška.
Žodinė ironija kyla iš žodžių kontrasto; priešingai, dramatiška ironija kyla dėl kontrasto tarp to, ką žino skaitytojas ar stebėtojas, ir to, ką žino veikėjas. Klasikinis dramatiškos ironijos pavyzdys, šiuo atveju naudojamas siekiant tragiško efekto, yra Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“, kuriame žiūrovai stebi personažus, besielgiančius taip, lyg Džuljeta būtų mirusi, nepaisant to, kad publika žino, kad ji gyva. Dramatiška ironija taip pat gali būti naudojama komiškam efektui pasiekti. Panašus dramatiškos ironijos atvejis, šį kartą panaudotas juodam komiškam efektui, pasitaiko Šekspyro filme „Cimbeline“, kuriame Imogen atranda kūną be galvos, kurį ji klaidingai laiko savo mylimojo Posthumuso kūnu. Komiška ironija kyla dėl to, kad Imogenas daro keletą pareiškimų apie tai, kaip ji niekada negalėjo suklaidinti Posthumus kūno, nepaisant to, kad publika žino, kad ji iš tikrųjų klysta.
Trečioji ironijos rūšis, situacinė ironija, kyla iš grožinės literatūros kūrinio įvykių. Situacinėje ironijoje ironija išsivysto dėl skirtumo tarp veikėjo ketinimų ir jo veiksmų rezultato. Tokio tipo komiška ironija dažniausiai išryškina veikėjų tuštybę ar ambicijas. Situacinė ironija yra daugelio televizijos komedijų siužeto pagrindas. Klasikiniai pavyzdžiai yra „I Love Lucy“ arba „Simpsonai“, kurių siužetai dažniausiai sutelkti į personažus, sugalvojančius sudėtingas schemas, kurios atsiliepia humoristiniu efektu.