Sakinyje, kuriame naudojamas refleksinis veiksmažodis, yra dalyko ir objekto daiktavardžiai, kurie yra vienodi. Pavyzdyje „Ji susigėdo“ subjekto įvardis „ji“ ir tiesioginio objekto įvardis „ji pati“ yra tas pats asmuo. Veiksmažodis, išreiškiantis jos veiksmą ar būseną, netaikomas kitam asmeniui ar daiktui ir, galima sakyti, atspindi ją.
Yra keletas veiksmažodžių, kurie iš prigimties taip atspindi, kad tiesioginio objekto daiktavardį galima praleisti ir suprasti, kad jis nurodo subjektą. Daugeliu atvejų refleksinis veiksmažodis bus kontekstinis. Galima naudoti tą patį veiksmažodį ankstesnės pastraipos pavyzdyje: „Ji sugėdino savo motiną“. Šį kartą veiksmažodis nėra refleksyvus. Kai kurie kalbininkai ir kiti, tyrinėjantys kalbų struktūrą, sakinio subjektą ir objektą vadina „agentu ir pacientu“.
Dauguma kalbų turi gramatikos taisykles arba susitarimus, skirtus refleksiniams sakiniams kurti. Kai kurios kalbos diktuoja veiksmažodžio formos pakeitimą, kad aiškiai parodytų jo refleksinį vartojimą. Pavyzdžiui, ispanų kalboje dalelė „se“ pridedama prie veiksmažodžio galo kaip priesaga. Rumunų kalboje ta pati dalelė turi būti prieš veiksmažodį. Neįprasta anglų kalba yra paversti kai kuriuos žodžius į refleksinį veiksmažodį, pridedant brūkšnelį su priešdėliu „self-“, pvz., „savęs žaloti“.
Anglų kalboje tas pats žodis „self“ taip pat paprastai pridedamas prie įvardžio, kuris yra sakinio objektas. „Ji ją sugėdino“, gali reikšti bet ką; bet „pati“ aiškiai nurodo, kad veiksmažodis yra refleksyvus. Įvardžio formos keitimas, kai jis yra tiesioginis objektas, yra įprastas ir kitose kalbose. Kai kurie kalbininkai refleksyvųjį veiksmažodį vadina „vardiniu veiksmažodžiu“, nes daugeliu kalbų jiems beveik visada reikia tiesioginio objekto, kuris yra įvardis.
Daugelis senųjų Europos kalbų gana sudėtingais būdais keičia ir refleksinio veiksmažodžio, ir jo objektinio įvardžio formą. Kai kuriose germanų kilmės kalbose taikomos skirtingos įvardžių keitimo taisyklės pagal asmenį ir skaičių – aš, mes, tu, ji ar jie. Kitose kalbose gali būti net keliolika šiek tiek skirtingų taisyklingos gramatikos variantų, pagrįstų tokiomis subtilybėmis kaip agento ar paciento prigimtis. Pavyzdžiui, viena refleksinio veiksmažodžio forma gali būti taikoma gyvam veiksniui, pavyzdžiui, asmeniui, o tam pačiam veiksmažodžiui gali prireikti kitos formos, kai jis naudojamas negyviems dalykams.