Vaizdinga kalba kartais gali atbaidyti skaitytojus, nes dažnai ją sunku interpretuoti. Poezijoje paprastai yra nemažai šios kalbos, be metro, rimo ir kitų poetinių priemonių. Todėl kai kuriems skaitytojams poezijos skaitymas gali būti sunkus ir nemalonus, nebent tie skaitytojai išmoktų skaityti poeziją ir dėl malonumo, ir dėl interpretacijos. Vienas iš būdų tai pasiekti – pradėti skaityti poeziją turint omenyje tam tikrus tikslus. Pirmą kartą perskaitęs eilėraštį, skaitytojas turėtų tiesiog mėgautis žodžių garsais, eilučių tėkme ir bendru eilėraščio pateikimu.
Tai leidžia skaitytojui susijungti su eilėraščiu, net jei jis nebūtinai supranta eilėraščio prasmę ar bendrą esmę. Kartais poezijos skaitymas yra susijęs su mėgavimusi forma: žodžių deriniu, kartu leidžiamais garsais, eilutės lūžiais, pauzėmis ir pan. Skaitytojas gali pradėti skaityti poeziją neieškodamas prasmės, o tai gali būti varginantis ir sunkus. Vietoj to, jis arba ji gali tiesiog skaityti dėl skaitymo malonumo.
Po pirmojo perskaitymo skaitytojas gali pabandyti rasti gilesnes prasmes. Gali prireikti suprasti vaizdinę kalbą, tačiau skaitytojui svarbu atsiminti, kad didžioji dalis poezijos yra atvira skaitytojo interpretacijai. Tai reiškia, kad daugeliu atvejų tikrai nėra klaidingos eilėraščio interpretacijos; prasmė yra tai, ką skaitytojas atima iš žodžių. Kitais atvejais poetas, rašydamas kūrinį, gali turėti omenyje konkrečią temą ar idėją; skaitytojui turėtų būti mažiau rūpi atrasti tą tikslią prasmę, o labiau domėtis savo įžvalga iš žodžių.
Įvairių vaizdinės kalbos tipų, matuoklio, rimo ir kitų poezijos struktūrų studijavimas gali padėti skaitytojui rasti įprastesnę eilėraščio interpretaciją. Tokių terminų kaip panašumas, metafora, sinekdocha, metonimija, onomatopoėja ir kt. supratimas gali padėti skaitytojui veiksmingiau suprasti kalbą. Šiek tiek patyręs apie poetą taip pat gali suteikti tam tikrą įžvalgą apie eilėraščių prasmę, nes skaitytojas galės įgyti kontekstą, iš kurio rašytojas rašė tą konkretų kūrinį. Skaitymas garsiai taip pat gali padėti skaitytojui išgirsti garsus ar raštus, kuriuos jis ar ji galėjo praleisti skaitydamas tyliai.