Visiems patinka gera istorija, nesvarbu, ar ji girdėta ant kelių gerus siūlus verpiančiam seneliui, rasta knygos puslapiuose, ar matyta scenoje ar filme. Kad visos istorijos būtų patrauklios, jos turi turėti dramos elementų. Kartais dramatiškos akimirkos yra to, kas vyksta tarp veikėjų, rezultatas, o kartais atsiranda dėl to, kaip veikėjas ką nors sako. Kai pasakotojas, rašytojas ar dramaturgas pasakoja skaitytojui ar aktoriui, kaip kažkas sakoma, tas autorius naudoja apibūdinimo kalbą.
Veiksmažodžius galima suskirstyti į dvi kategorijas. Kai kurie veiksmažodžiai yra grynai funkciniai. Jie informuoja klausytoją apie tai, kas daroma. Tokie veiksmažodžiai kaip „vaikščioti“ ir „pasakyta“ suteikia informacijos, bet ne daugiau. Jei pora vaikšto po parką, jie juda kojomis. Jei jis ką nors jai sako, kalbėdamas naudoja savo burną ir balsą.
Kiti veiksmažodžiai siūlo daug daugiau potekstės veiksmo būdo ar kokybės forma. Galbūt pora iš ankstesnės pastraipos vaikščiojo po parką; dabar aišku, kad jie skiria laiko džiaugtis vienas kitu. Jei jis jai murma, galima manyti, kad tai meilūs žodžiai. Kai rašytojas apibūdina kalbą, naudojama ši antroji veiksmažodžių kategorija.
Istorijų ir pjesių veikėjai turi daug ką pasakyti, bet tiesiog leisti jiems pasakyti šiuos dalykus greitai pasidaro nuobodu. Istorija, susijusi su pokalbiu naudojant žodžius „jis pasakė“ ir „ji pasakė“ per daug kartų, atrodo plokščia ir neįdomi. Rašytojas susiduria su papildoma problema, jei tai vienintelis būdas perduoti pokalbius. Skaitytojai, kuriems darosi nuobodu, arba pasitraukia nuo istorijos, arba interpretuoja veikėjų kalbėjimo būdą, ir šios interpretacijos gali būti ne tokios, kokių autorius norėjo.
Tai reiškia, kad dauguma rašytojų naudoja aprašomąją kalbą, kad skaitytojai būtų linksmi, bet ir informuotų apie tai, kaip veikėjas ką nors sako. Paprastai tai nėra tos pačios rūšies veiksmažodžiai, kuriuos žmonės naudoja pokalbiuose realiame pasaulyje. Nors istorijos veikėjas gali niurzgėti, dusti, užspringti ar kaukti, retai žmonės įtraukia tuos žodžius į pokalbį, nebent jie taip pat pasakoja klausytojui pasakojimo apie tai, kas nutiko.
Kalbos aprašymas dažnai sukuria vaizdinius vaizdus. Skaitytojas gali lengvai įsivaizduoti veikėją, kuris šaiposi, tyčiojasi ar žvilgčioja, o tai pagerina skaitymo patirtį. Aktorius, kuriam pagal dramaturgo scenarijų liepta maldauti, reikalauti ar verkšlenti, iš karto žino, kaip šie žodžiai turi būti ištarti, nes tai aiškiai parodė, kaip autorius apibūdino kalbą.