Perifrazė, dar vadinama apibrėžimu, yra aprašomosios frazės pakeitimas daiktavardžiu ar veiksmažodžiu. Raštu jis gali būti naudojamas sąmoningai siekiant efekto arba tai gali reikšti nepatyrimą rašant ar su tema. Šnekamojoje kalboje dažnas perifrazės vartojimas rodo, kad sunku rasti žodį arba tai gali atsirasti dėl socialinio bandymo sušvelninti pranešimą. Sunkumai ieškant žodžių gali būti vystymosi problemos požymis arba gali reikšti pagrindinę neurologinę žalą.
Perifrazės naudojimas rašant ir diskurse sukelia ilgas, aprašomąsias ištraukas. Kartais autoriai pasirenka sudėtingą frazę vietoj vieno žodžio, kad nustatytų toną arba pabrėžtų subtilų žodžio prasmės aspektą. Pavyzdžiui, autorius, siekdamas efektingo grožinės literatūros kūrinio, gali pasirinkti parašyti „paskutiniai blėstantys šilumos spinduliai nuslydo už kalno“, o ne „saulė leidosi“. Ta pati frazė moksliniame darbe apie saulę būtų blogai priimta. Panašiai perifrazė gali būti naudojama norint sušvelninti ar politizuoti žinią, pavyzdžiui, „daugelis žmonių buvo skatinami susirasti labiau tenkinantį darbą“, o ne „daug žmonių buvo atleisti“.
Akademiniu ir profesionaliu raštu paprastai stengiamasi išvengti perifrazės, kad būtų pasirinktas glaustesnis ir aiškesnis stilius. Išsamus formulavimas šiuose kontekstuose rodo žodyno trūkumą arba dalyko įvaldymo trūkumą. Amerikos anglų kalboje glaustas rašymas laikomas autoritetingesne forma. Frazės, pvz., „iš prigimties“ arba „tokios“, dažnai žymi vietas, kur galima supaprastinti rašymą. Ir atvirkščiai, per glaustai rašyti gali pasirodyti šalti ir sausi.
Šnekamojoje kalboje dažnas perifrazės vartojimas dažnai reiškia problemų ieškant žodžių ar atsimenant norimą žodį kalbėjimo momentu. Tai gali būti įprasta senėjimo funkcija, tačiau ji taip pat gali pasireikšti kartu su insultu, smegenų sužalojimu arba ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose. Kai naudojama siekiant kompensuoti tikras žodžių paieškos problemas, perifrazė gali būti labai svarbi kalbančiojo gebėjimui bendrauti. Dažnus ar dažnėjančius sunkumus ieškant žodžio reikėtų aptarti su kalbėtojo gydytoju, nes tai gali būti vieni pirmųjų neurologinės ligos ar sutrikimo simptomų.
Vystymosi perifrazė yra normali ankstyvoje kalbos raidoje. Labai maži vaikai neturi žodyno, kad galėtų viską pažymėti, todėl frazių keitimas yra įprasta strategija. Pavyzdžiui, „Vieta su grynuoliais“ yra įprastas būdas dvejų metų vaikui paprašyti mėgstamo restorano. Panašiai besimokantys antrosios kalbos gali naudoti aprašomąsias frazes, kai jiems trūksta žodyno, reikalingo veiksmingai bendrauti.