Stanfordo kalėjimo eksperimentas buvo tyrimas, atliktas 1971 m., siekiant išanalizuoti žmogaus reakciją į nelaisvę. Stenfordo kalėjimo eksperimente, kuriam vadovavo mokslininkas, vadovaujamas Philipo Zimbardo, dalyvavo bakalauro studentai, kurie atliko ir sargybinių, ir kalinių vaidmenis netikrame kalėjime, kuris buvo įrengtas Stanfordo universiteto miestelio psichologijos pastato rūsyje. Tyrimu buvo kiek įmanoma geriau atkurtos tikrosios to laikmečio kalėjimuose buvusios gyvenimo sąlygos ir tų sąlygų poveikis tiek valdžią užimančių asmenų, tiek tų, kurie buvo tiesiogiai pavaldūs nusistovėjusioms valdžios institucijoms, elgesio modeliams. .
Kai gyvenimas bandomajame Stenfordo kalėjime pradėjo keistis, dalyviai pradėjo demonstruoti tam tikras tendencijas, kurios buvo tiesiogiai susijusios su jiems paskirtomis pareigomis eksperimente. Pirmosios pakopos studentai, eksperimente atlikę sargybinių vaidmenis, pamažu ėmė demonstruoti tendenciją kaliniais veikiančius asmenis vertinti kaip menkesnius. Tarp sargybinių susijungė ir jie tapo grupe prieš kalinius. Dėl to buvo atvejų, kai keli sargybiniai rodė polinkį piktnaudžiauti eksperimento sąlygomis suteiktais įgaliojimais. Piktnaudžiavimas buvo toks stiprus, kad reikėjo paleisti kelis savanorius iš eksperimento, kol projektas nebuvo baigtas.
Kaliniai taip pat pradėjo glaudžiau susitapatinti vieni su kitais – tiek kaip grupė, tiek kaip bendruomenės pogrupių rinkinys. Tam tikru mastu į eksperimentą neįtrauktas socialinės, ekonominės ir rasinės įvairovės poveikis, nes į Stanfordo kalėjimo eksperimentą atrinkti savanoriai buvo didžioji dalis baltaodžių ir iš vidurinės klasės. Nepaisant riboto eksperimento dalyvių skerspjūvio, tiek sargybiniai, tiek kaliniai buvo linkę patvirtinti tam tikras prielaidas apie laikymosi ir identifikavimo ypatybes, atsirandančias įkalinimo vietose. Tyrėjų komanda stengėsi iš anksto nesidalyti šiomis prielaidomis su tiriamaisiais, kad nebūtų jokios pašalinės komandos įtakos, kuri parodytų savanoriams, kas yra tinkamas vaidmens elgesys.
Eksperimento sąlygos pablogėjo nerimą keliančiu greičiu, todėl Stanfordo kalėjimo eksperimentas buvo uždarytas jau po šešių dienų. Įprastos buvo sadistinio elgesio parodos, į kalinius nukreiptos žeminančios taktikos ir pasirinkimai, kuriais siekiama iššaukti asmenis rinktis tarp bendruomenės gėrio ir asmens gėrio. Vis dėlto Zimbardo manė, kad eksperimentas buvo sėkmingas, kalbant apie socialinės psichologijos supratimą priverstinėje aplinkoje.
Bėgant metams į įvairius tyrimus ir mokslinius darbus buvo įtraukta nemažai kritikos dėl Stanfordo kalėjimo eksperimento. Kaltinimai, kad eksperimento struktūra paskatino daryti išvadas, kurios daugeliu atvejų buvo subjektyvios ir nemokslinės, buvo dažni, nors eksperimentą ir toliau palaiko keli socialiniai psichologai.