Disertacijos teiginys yra pagrindinis bet kurio esė darbo argumentas. Paprastai tai yra vienas sakinys ir jis dedamas kažkur pirmoje straipsnio pastraipoje; dažniausiai disertacijos teiginys yra pirmos pastraipos pradžioje arba pabaigoje, kad skaitytojas iš karto žinotų, ką rašytojas bandys pademonstruoti ar įrodyti esė. Norėdami parašyti tvirtą disertaciją, rašytojas turės nuspręsti, kokia jo pozicija šiuo klausimu, net prieš padėdamas rašiklį ant popieriaus.
Dažnai padeda pirmiausia parašyti disertacijos teiginį, prieš gilinantis į likusią darbo dalį. Rašytojas turėtų nuspręsti, kaip jis ar ji jaučiasi dėl tam tikro klausimo ar temos, tada užsirašykite keletą pagrindinių dalykų apie tuos jausmus. Tikslas yra apibendrinti tas mintis ir jausmus viename sakinyje, kad skaitytojas aiškiai suprastų, ką rašytojas ketina įrodyti ar išdėstyti savo esė. Rašytojas turi įgyti skaitytojo pasitikėjimą ir patvirtinti savo autoritetą nagrinėjamu klausimu, todėl reikėtų vengti tokių teiginių kaip „manau“ arba „tikiu“, verčiant palankesnius ar tvirtesnius teiginius. Geras pagrindinis disertacijos teiginio rašymo formatas būtų:
(Tema) egzistuoja tokiu būdu, nes (priežastis).
Teiginio dalis „dėl to, kad“ yra svarbi, nes ji iš karto patvirtina rašytojo teiginį, kad būtų parodyta, kad rašytojas aiškiai apgalvojo argumentą. Tada argumentas gali būti paaiškintas tolesnėse pastraipose, vadinamose pagalbinėmis pastraipomis, nes jos palaiko disertacijos teiginį. Disertacija turi būti aiški, trumpa ir, kai tik įmanoma, pagrįsta faktu. Reikėtų pateikti konkrečius pavyzdžius, remiantis rašytojo atliktais tyrimais.
Pavyzdžiui, jei temos klausimas yra „Koks valgis jums yra geresnis: pusryčiai ar pietūs?“, tada rašytojas gali parašyti disertacijos teiginį taip:
Gera tezė: „Pusryčiai yra geresnis maistas, nes jie papildo organizmą po ilgos nakties miego ir paruošia jį ankstyvam dienos stresui“.
Silpna tezė: „Manau, kad pusryčiai yra geriau nei pietūs“.
Antrasis pavyzdys nepateikia jokių konkrečių priežasčių, kodėl pusryčiai yra geresni už pietus; tai tiesiog nuomonės pareiškimas, kuris nesuteikia skaitytojui jokių užuominų, kaip rašytojas ketina tai įrodyti. Vieno įrodymo pavyzdžio įtraukimas į disertacijos teiginį labai padeda įtvirtinti rašytoją kaip autoritetą. Antrasis teiginys taip pat apima „manau“, kuris neperteikia pasitikėjimo ar tvirto sprendimo.