Pauliaus teologija yra šiuolaikinių krikščionių religinių įsitikinimų rinkinys 2011 m., pagrįstas Pauliaus arba Sauliaus iš Tarso, Romos piliečio ir instrumentinio rašytojo bei misionieriaus, įkuriant ankstyvąją krikščionių bažnyčią 31–67 m., mokymu. REKLAMA. Manoma, kad būtent Paulius inicijavo pagrindinių krikščionybės doktrinų, tokių kaip visų žmonių nuodėmių permaldavimas per Kristaus auką, išganymas tikėjimu, o ne darbais, ir Jėzaus kaip Dievo Sūnaus, paskelbimą. Paulius buvo Jėzaus amžininkas, bet ne vienas iš 12 mokinių, o pagrindinis buvimas ankstyvojoje krikščionių bažnyčioje po Jėzaus nukryžiavimo. Krikščionių Biblijos Naujojo Testamento skyriuje yra 14 krikščioniškų nurodymų ir nurodymų, kurie yra Pauliaus teologijos pagrindas, kuriuos jis parašė ankstyvosios bažnyčios nariams. Nors teologijos istorikai neabejotinai mano, kad tik septyni iš jų yra tiesiogiai priskirti Pauliui, trys iš kitų yra atviri diskusijoms dėl jų kilmės ir taip pat gali būti jo rankos.
Paulius pagal profesiją buvo palapinių kūrėjas ir tipiškas savo laikų žydas, kuris vis dėlto nepripažino žydų tikėjimo, ypač po to, kai atsivertė į krikščionybę kelyje į Damaską kažkada 30-ųjų pradžioje. Viena iš pagrindinių Pauliaus teologijos sąvokų yra ta, kad Kristus buvo atsiųstas kaip visos žmonijos, ne tik žydų, Gelbėtojas. Todėl jo teologinis išsilavinimas ankstyvajai bažnyčiai buvo sutelktas į pagonis arba ne žydų tautybės gyventojus Romos imperijos Viduržemio jūros regione. Pauliaus teologija mokė, kad nors Kristus buvo Dievo Sūnus, Jis buvo pavaldus Dievui Tėvui ir būtybei, per kurią Dievas Tėvas viską sukūrė ir viską palaikė. Paulius toliau skatino Bažnyčioje naujus teologijos tipus, kurie panaikino Senojo Testamento biblinę žydų praktiką, pvz., gyvūnų aukojimą, pakeisdamas tobulą Kristaus prigimtį kaip auką, skirtą uždengti žmogaus nuodėmę.
Dauguma Pauliaus teologijos tiesiogiai prieštaravo žydų mokymams apie Mesiją ir lėmė didėjantį skirtumą tarp ankstyvųjų krikščionių ir žydų įsitikinimų. Dėl to tik nedaugelis to meto žydų buvo atsivertę į krikščionybę, nors ji suteikė amžinąjį gyvenimą tiems, kurie tikėjo Kristumi ir Jo auka. Iš tikrųjų Pauliaus teologija tapo kertiniu Naujojo Testamento požiūrių akmeniu, kuris didžiąja dalimi paneigė Senojo Testamento mokymų svarbą ar būtinumą siekiant išganymo. Jame visa žmonija buvo vaizduojama kaip galutinai nuteisiama už savo nuodėmes, o vienintelis būdas išsigelbėti nuo teismo buvo atleidimas per Kristaus dieviškąją auką už pasaulį.