Analitinė fonika yra skaitymo mokymo metodas, pagrįstas pirmiausia regėjimo žodžių įsimenimu, o paskui tų regėjimo žodžių fonetinės struktūros analize. Jis skiriasi nuo kitų populiarių fonikos metodų, pvz., kalbinės fonikos ar sintetinės fonikos, pirmiausia tuo, kad yra „iš viršaus į apačią“ metodas. Tai reiškia, kad jis prasideda nuo autentiškų istorijų, vėliau pereina prie žodžių ir atskirų raidžių ar fonetinių vienetų. Analitinė fonetika dažnai naudojama kaip visos kalbos mokymo programos dalis.
Visa kalba mokant skaityti prasideda mokytojas, kuris mokiniams skaito grožinę ar negrožinę literatūrą, kol jie seka. Tada mokiniai išmoksta atpažinti žodžius iš regėjimo, nebūtinai mokėdami ištarti naujus žodžius, nes jie neturi daug žinių apie foniką, o tai reiškia, kad raidės atitinka žodžių garsus. Analitinė fonika yra vienas iš būdų, kaip pašalinti šį visos kalbos trūkumą, kai mokiniai analizuoja jiems jau žinomų žodžių foniką.
Paprastai analitinės fonikos pamokoje mokytojas parodys mokiniams žodžių rinkinius, kurie turi bendrą raidžių ar raidžių derinį, pvz., „garsas“, „miltai“ ir „debesis“. Mokytojas padeda mokiniams išsiaiškinti, kaip garsai ir raidės yra susiję. Šiuo atveju „ou“ visuose trijuose žodžiuose skamba kaip „ow“. Kai mokiniai atpažins raidžių derinius, sudarančius jiems jau žinomus žodžius, jie galės ištarti kitus žodžius, su kuriais anksčiau nebuvo susidūrę.
Analitinė fonika yra palyginama su lingvistine fonika tuo, kad abiem atvejais dėmesys sutelkiamas į garsų modelius žodžiuose, o ne į atskirus raidžių garsus, tačiau kalbinė fonika mažiau remiasi skaitymo žodžių vartojimu. Mokiniai mokosi skaityti žodžių grupes, kuriose yra panašių raštų, pvz., „karalius“, „skambėti“ ir „dainuoti“. Tada jiems gali būti suteikta skaitymo užduotis, kurioje naudojami šie ir kiti panašios struktūros žodžiai. „Iš viršaus į apačią“ metodo šalininkai gali kritikuoti šį metodą, nes jame naudojami dirbtiniai, todėl dažniausiai neįdomūs tekstai.
Sintetinė fonika yra beveik visiška analitinės fonikos priešingybė. Analitinė fonika prasideda nuo ištisų istorijų ir baigiasi atskirais garsais, o sintetinė fonika taiko „iš apačios į viršų“ metodą, mokydamas mokinius atpažinti atskirų raidžių garsus. Tada tie garsai sujungiami arba susintetinami, kad būtų sukurti žodžiai. Sintetinė fonika moko skaityti ir rašyti kartu su rašymu, priešingai nei analitinė fonetika, kuri pirmiausia pabrėžia skaitymą, o tada pereina prie rašybos ir rašymo.