Miuziklas, bent jau šiuolaikine prasme, yra spektaklis ar filmas, kuriame vaidyba derinama su dainavimu (o dažnai ir šokiu). Jis kilęs iš prancūzų operos komikso, kuriame dialogas buvo įterptas su dainavimu ir dažniausiai baigdavosi linksma nata, ir operečių bei lengvų operų, kurios padarė tą patį. Operetėse komiksų operų ir lengvųjų operų dainose dažnai buvo arijos ir jos dažnai buvo sukurtos specialiai operos dainininkams. Ankstyvosiose miuziklo versijose tokių ribų nebuvo ir joms didelę įtaką darė įvairūs tokie populiarūs burleskos šou. Pirmuoju miuziklu laikomas Juodasis sukčius, kurio premjera Niujorke įvyko 1866 m.
Brodvėjus ir Londono scena išpopuliarėjo dėl šios dramos formos – daugybės miuziklų premjeros įvyko ir sulaukė sėkmės XIX amžiaus viduryje ar pabaigoje. Jie daug labiau patiko plačiajai publikai nei opera, nes paprastai buvo šviesesnio tono, atviresni ir kartais nešvankūs, o tematika bendresnė. Vis dėlto daugelis mano, kad būtent kompozitoriai WS Gilbert ir Arthur Sullivan (dažniausiai žinomi kaip tiesiog Gilbertas ir Sullivanas) išties išpopuliarino formą su savo 19 m. hitu The HMS Pinafore. Nors pjesė buvo labiau operetinė, o ne modernus muzikos žanras, pjesė tiko šeimyninei publikai. Vėlesni Gilberto ir Sullivano darbai buvo sutikti su dideliu susidomėjimu ir išlieka populiarūs.
Kai kurie XX amžiaus pradžios miuziklai labiau atitinka šiuolaikinį stilių. Pavyzdžiui, 20 m. Babes in Toyland tebėra didelis hitas. Ankstyvieji miuziklų kūrėjai yra George’as Gershwinas ir Irvingas Berlinas. Pirmasis nufilmuotas muzikinis teatras, o taip pat ir vienas pirmųjų „pokalbių“ yra žymusis „The Jazz Singer“, kuris padarė didelę įtaką kino pasauliui – ne tik tuo, kad buvo vienas pirmųjų filmų, apjungiančių garso ir vaizdo patirtį, bet ir nes tai buvo miuziklas.
Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje pradėjo atsirasti klasikiniai miuziklai, įskaitant „Porgy and Bess“, „Anything Goes“ ir „Babes in Arms“. Didelis susidomėjimas jų filmavimu tapo ir daugelis 1930-ųjų miuziklų tapo populiariais kino filmais, darydami įtaką kai kuriems teatro „milžinams“, kurie beveik valdė šį žanrą nuo 1930-ųjų iki 1940-ųjų.
Neįmanoma aptarti miuziklų neaptarus reikšmingo kompozitorių, tokių kaip Richardas Rodgersas ir Oscaras Hammersteinas (Rodgersas ir Hammersteinas), indėlio, kurių miuziklų serija dažnai buvo filmuojama ir padarė neišdildomą įspūdį formai apskritai. Žymiausi jų kūriniai yra „Oklahoma, South Pacific“, „Karalius ir aš“ bei „Muzikos garsai“, iš kurių visi buvo sukurti nepaprastai populiariais filmais. Kiti kompozitoriai, tokie kaip Leonardas Bernsteinas, parašęs West Side Story, Jerry Bockas, parašęs „Smuikininką ant stogo“, ir Meredith Wilson, parašiusi „The Music Man“.
Miuziklui vis modernėjant, temos galėjo būti labai įvairios – nuo atvirai komiškų iki tamsių ir žudančių, kaip Stepheno Sondheimo filme Sweeney Todd, arba socialiai sąmoningų, tokių kaip Rent ir The Color Purple. Miuziklai tapo ne tik juokingi, nors jie vis dar egzistavo ir buvo skirti ne visoms plačiajai auditorijai. Pjesės, tokios kaip „Cabaret“, „Chicago“, „Sweeney Todd“, „Funny Lady“, „Gigi“, „Hair“, „Ret“ ir „Godspell“, buvo skirtos brandesnei auditorijai ir rėmėsi daug brandesniais ir rimtesniais teminiais elementais, net jei juose taip pat buvo keletas komiškų elementų.
Be to, kai kurie kompozitoriai, tokie kaip Andrew Lloydas Weberis, beveik kūrė operą su tokiais miuziklais kaip „Operos fantomas“, „Evita“ ir „Vargdieniai“, kur atsirado daug daugiau dainavimo tikra operine forma, o dialogas buvo minimalus. Kita vertus, komiškas formos stilius vis dar egzistavo gana gryna forma, ypač su Volto Disnėjaus filmais. Dauguma animacinių „Disney“ filmų buvo miuziklai, o kai kurie netgi įkvėpė Brodvėjaus hitus, tokius kaip itin gerai priimtas „The Lion King“.
Kurį laiką muzikinė forma iškrito iš filmų stiliaus, o paskutinis tikrai sėkmingas filmas buvo Grease’o ekranizacija 1978 m. Nors Disney miuziklai buvo populiarūs, 1985 m. A Chorus Line adaptacija žlugo. Keletas likusių filmų, tokių kaip Uolinis siaubo paveikslų šou ir Mažoji siaubo parduotuvė, tapo kultine klasika.
Tačiau filmuotų šio žanro formų populiarumas 2000-aisiais siejamas su 2001 m. filmo „Mulenružas“ sėkme. Netrukus pasirodė ir kiti filmuoti miuziklai, kurie sulaukė daug kritikų ir žiūrovų pagyrų. Tai yra Chicago, Dream Girls, Hairspray ir Sweeney Todd. Televizija taip pat nusilenkė miuziklo populiarumui gamindama „dainuotus“ epizodus, kurių pasisekimas buvo įvairus. Stepheno Bochco filmas „Cop Rock“ akimirksniu žlugo, tačiau muzikinis „Buffy the Vampire Slayer“ epizodas „Once More with Feeling“ yra vienas geriausių serialo epizodų.