Tichizmas yra sąvoka, kurią iš pradžių sukūrė ir išaiškino XIX amžiaus pabaigos amerikiečių filosofas Charlesas Sandersas Peirce’as. Iš esmės tichizmas yra susijęs su mintimi, kad gamtos pasaulio funkcionavime yra atsitiktinumo elementas. Pripažindamas gamtos dėsnius kaip priemonę, leidžiančią visatoje išvengti chaoso, Peirce’as palieka atviras duris atsitiktinumui, kuris gali turėti įtakos tų gamtos dėsnių veikimui.
Tichizmo teorija neapima to, kas vadinama absoliučiu atsitiktinumu. Pasaulis, kuris veikė su absoliučia atsitiktinumu kaip pagrindas, būtų nuolatiniame sraute, be jokio tikro pagrindo, kuris užtikrintų bet kokį tęstinumą. Vietoj to, galimybė, kurią Peirce’as apibūdina tichizme, yra komponentas, veikiantis kartu su sutvarkyta visata, kuri veikia pagal pagrindinius veikimo dėsnius, kurie laikui bėgant nesikeičia. Tai, ką leidžia tichizmas, yra žmonių sąveikos su šiais dėsniais įvairovė ir įvairovė.
Tichizme keistis ne tik įmanoma, bet ir būtina. Visatai vis sudėtingėjant, turi atsirasti naujų pagrindinių dėsnių taikymo būdų. Būtent per šį pokyčių sukeltą augimą šios programos išryškėja ir galiausiai jas supranta žmonija. Augimo ir sudėtingumo derinys savo ruožtu lemia kūrybos įvairovę ir įvairovę. Laikui bėgant tai, kas naujai suvokiama, tampa priimta natūralios tvarkos dalimi ir taip tampa pagrindinių dėsnių, apibrėžiančių žmonių emocijų ir mąstysenos parametrus, dalimi.
Tichizmas pristato filosofiją, prieštaraujančią būtinybės idėjai, kuri iš esmės teigia, kad visi dėsniai yra nekintantys ir visapusiškai lemia visų dalykų baigtį bet kuriuo metu. Priešingai, tichizmas prideda galimo pokyčio elementą, kuris nebūtinai bando pakeisti pagrindinius dėsnius, bet pritaiko juos prie vis sudėtingesnės tikrovės, leidžiančios įvairiais laikais ir skirtingose vietose gauti įvairių rezultatų.