Prielinksnis yra gramatiškai reikalingas žodžio vedinys, pirmiausia daiktavardžiai ir įvardžiai, kai jis yra linksnio frazės dalis. Prielinksnis yra žodis, susiejantis vieną daiktavardį su kitais žodžiais, pavyzdžiui, pagal kryptį, vietą ar padėtį. Išskyrus įvardžius, kurie daugelyje kalbų keičia formą pagal gramatiką, tai yra neįprasta. Slavų kalbos, tokios kaip rusų ir čekų, kartu su ispanų ir portugalų kalbomis yra kalbų, kuriose vartojamas prielinksnis, pavyzdžiai.
Prielinksnių pavyzdžiai apima žodžius aukščiau, per ir į. Prielinksnis visada poruojamas su daiktavardžio objektu. Toliau pateikiamas sakinys su prielinksnine fraze: „Jis atsiuntė jai žinutę“. Nors žodis „ji“ yra subjektyvus vienaskaitos moters atvejis, vartojama kita įvardžio forma – ji, nes tai yra prielinksnio „į“ objektas. Nors yra tam tikrų nesutarimų dėl apibrėžimo, prielinksnis taip pat kartais vadinamas lokatyviniu atveju.
Kalbotyros teoretikai ir kiti, tyrinėjantys kalbą, daro prielaidą, kad šis daugeliui kalbų būdingas prielinksnio įvardžio pokytis yra tam, kad santykiai tarp žmonių taptų aiškesni. Kai kurios kalbos, neturinčios prielinksnio, gali visiškai pasikliauti daiktavardžių išdėstymu, kad nustatytų jų ryšį. Aukščiau pateiktame sakinyje žodžių tvarka „jis-praneša-ji“ gali būti pakankamai suprantama netaikant visiškai kitokių žodžių atvejo. Rašytinėje portugalų kalboje kai kurie įvardžiai nesikeičia, o yra nauji žodžiai, kilę sujungiant ir sutraukiant įvardį su linksniu.
Rusų ir lenkų kalbose naudojami griežti prielinksniai keletui pasirinktų prielinksnių, būtent atitikmenų angliškų žodžių on, in, near ir about. Bet koks daiktavardis, einantis po šių žodžių kaip prielinksnio objektas, turi būti pakeistas pridedant atitinkamai teisingą jų priesagą. Būdvardžiai, apibūdinantys šį daiktavardį, taip pat turi būti pakeisti, kad atspindėtų šį gramatinį atvejį.
Išskyrus įvardžius, anglų kalba nenaudoja skirtingų žodžių, kad atskirtų, ar daiktavardis yra subjektyvus, ar objektyvus. Kitos kalbos, pavyzdžiui, vokiečių ir lotynų, šiek tiek keičia savo daiktavardžių formą. Labai nedaug kalbų eina toliau su prielinksniais, kad atskirtų daiktavardžius, naudojamus kaip tiesioginiai objektai, netiesioginiai objektai ar prielinksnio objektai. Kai kurios kalbos gali neturėti atskiro atvejo, tačiau gali prireikti papildomų gramatikos taisyklių. Pavyzdžiui, ispanų kalba reikalauja antrojo prielinksnio, atitinkančio „iš“, kai objekto daiktavardis yra žodis, reiškiantis žmogų.