Kalbos figūra sukuria vaizdinę, o ne tiesioginę žodžio ar frazės reikšmę, pridedant, ištrinant arba keičiant žodžius ir idėjas frazėje. Kitaip tariant, tipinis žodžio ar frazės apibrėžimas ar liaudyje numanoma reikšmė ar struktūra negalioja. Kai kuriose kalbose, pavyzdžiui, anglų kalba, yra daugiau vaizdinės kalbos elementų nei kitose. Tokiomis kalbomis kalbos figūrų pavyzdžiai gali būti tokie: panašumas, metafora, ironija ir hiperbolė. Šie metodai gali būti naudojami norint kūrybiškai atkreipti dėmesį į dalyką, padėti išsiaiškinti dalyką ar net supainioti temą.
Vaizdingoje kalboje kalbama apie pasekmes, o ne į tikrovę. Kitaip tariant, tai, ką asmuo sako ar rašo, gali neatitikti to, ką asmuo iš tikrųjų reiškia. Tokie metodai yra įprasti tam tikrose tarmėse ir kalbose. Todėl kai kuriuose regionuose kalbos figūrų gali nebūti arba jų naudojimas yra ribotas. Jas naudojančiuose regionuose gali būti įdiegtos skirtingos struktūros ir metodai.
Apskritai, kuriant kalbos figūrą galima taikyti keturis metodus. Asmuo gali pridėti prie frazės medžiagos, pvz., papildomų žodžių ar raidžių. Taip pat medžiaga gali būti paimta. Šios kalbos figūros atitinkamai vadinamos pridėjimu ir praleidimu. Trečiasis struktūrinis tipas yra perkėlimas, kuris apima medžiagos perkėlimą frazėje iš vienos vietos į kitą. Ketvirtoji kategorija – permutacija – nenagrinėja struktūrinių pokyčių, veikiau susijusi su žodžio ar frazės reikšmės transformavimu.
Konkrečių kalbos tipų yra daug, tačiau kai kurios iš labiausiai paplitusių atmainų apima palyginimą ir kontrastus. Pavyzdžiui, anglų kalboje panašumas, metafora, idioma ir alegorija yra tik keli metodai, naudojami psichiškai užmegzti ryšį tarp skirtingų asmenų, vietų ar objektų. Jei lyginame laiką su senu žmogumi, lyginimas turi vykti ne fiziniu, atviru, o abstrakčiu lygmeniu. Ir atvirkščiai, tokie metodai kaip oksimoronai ir ironija gali abstrakčiai pabrėžti idėjų skirtumus.
Kaip komunikacijos forma kalbos figūra gali būti naudojama įvairiais būdais. Kūrybingi rašytojai gali naudoti įvairius metodus, norėdami pridėti savo kūrinių balsą ir spalvą. Humoristai dažnai naudoja tokius metodus kaip kalambūras ir hiperbolė, norėdami perdėti arba juokingai pažvelgti į temą. Net ir kasdieninėje šnekamojoje kalboje kai kuriuose regionuose gausu įvairių kalbos figūrų.