Anadiplosis yra literatūrinis prietaisas, kuris graikų kalba pažodžiui reiškia „padvigubinti atgal“. Šis įrenginys apibrėžiamas kaip paskutinis sakinio žodis, pakartojamas kaip pirmasis žodis kitame sakinyje. Daugelis autorių ir poetų naudoja anadiplozę, kad pabrėžtų, kad padėtų auditorijai suprasti to, kas sakoma. Kartojimas taip pat galėjo padėti mokiniams senovėje prisiminti eilėraščius ar dainas, kurias jie turėjo įsiminti per pamokas. Tie, kurie sako kalbas, gali naudoti anadiplozę, kad sukurtų didėjantį arba mažėjantį akcentą.
Anadiplozės naudojimas dažnai išsaugomas, kai kalbėtojas ar autorius turi patraukti auditorijos dėmesį. Dauguma anadiplozės atvejų sukelia tam tikrą kulminaciją, kai kiekviena kartojama frazė stumiasi aukštyn nuo paskutinės. Pavyzdžiui, frazė „Aš tik pabėgčiau. Bėk, galbūt šiandien. Galbūt šiandien tai padarysiu. Aš pabėgsiu“. Kiekvieno šios eilutės sakinio pabaiga kartojama kaip kito sakinio pradžia. Kiekvienas sakinys taip pat skatina kalbėtojo ketinimus.
Aukščiau pateiktame pavyzdyje yra kažkas panašaus į kelionę. Pirmoje frazėje kalbėtojas atrodo beveik išgalvotas. Jis ar ji tik tuščiai galvoja apie pabėgimą. Antru sakiniu šis planas tampa konkretesnis. Trečias ir ketvirtas sakiniai įtvirtina šį sprendimą, nes šis žmogus yra pasiryžęs leistis į kažkokią kelionę. Skaitant garsiai, skaitytojas jaučia poreikį paspartinti sakinius. Tai viena poetiškiausių anadiplozės savybių – ji dažnai stumia veiksmą į priekį, peršokdama save, kad ten patektų.
Kai kurie anadiplozės atvejai gali būti lyginami su statybiniais blokais, o ne su kylančiais veiksmais. Pavyzdžiui, Biblijoje Jono 1:1 sakoma: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. Šiame pavyzdyje kiekvieno sakinio pradžioje kartojama viena frazė, o ne kartojamos skirtingos sąlygos. Šis pavyzdys kuria Žodžio apibrėžimą, o ne skatina veiksmus. Frazės pabaigoje skaitytojas supranta, kad Žodis ir Dievas yra tas pats dalykas ir kad abu yra nepaprastai svarbūs.
Poetai ir autoriai taip pat gali naudoti anadiplozę, kad sukurtų besileidžiantį veiksmą. Pavyzdžiui, filme „Žvaigždžių karai: Imperija atmuša“ Yodos personažas sako: „Baimė sukelia pyktį. Pyktis veda į neapykantą. Neapykanta veda į kančią“. Šiame pavyzdyje kiekvienas pakartojimas krenta žemyn, todėl atsiranda kažkas tamsesnio nei paskutinis.