Hagiografija yra šventojo biografija. Šis terminas taip pat vartojamas apibūdinti šventųjų studijoms, nors kai kurie žmonės mieliau apibūdina šventųjų studijas kaip hagiologiją. Hagiografijos turi seną ir gerbiamą krikščioniškosios kultūros istoriją, jos taip pat yra keliose kitose religinėse tradicijose, ypač budizme ir islame.
Hagiografijos menas atsirado anksti krikščionių bažnyčios laikais, kai jis pirmiausia buvo naudojamas kaip propagandos įrankis. Idėja buvo tokia, kad skleisdami informaciją apie šventųjų gyvenimus krikščionys galėtų laimėti atsivertusiųjų. Hagiografijos toli gražu nebuvo nuobodžios istorijos pasakojimai; jie įtraukė įkvepiančias istorijas ir sukūrė legendas bei mitus apie juose esančius žmones. Daugelyje hagiografijų taip pat buvo baisių kankinystės aprašymų, be jokios abejonės, kad patiktų žmonėms, turintiems niūresnių jausmų.
Be to, kad hagiografijos buvo naudojamos krikščionybei skleisti, jos taip pat buvo naudojamos kaip žmonių pašventinimo priemonė. Daugelis žymių bažnytinių veikėjų ir kitų bažnyčios vadovų užsisakė sau hagiografijas, tikėdamiesi, kad vėliau bus pagerbti kaip šventieji, ir tai kartais pasisekdavo. Visais atvejais hagiografija paprastai pabrėždavo subjekto narsumą, bebaimę dvasią ir krikščionišką tikėjimą.
Hagiografijos klestėjimas įvyko viduramžiais, kai buvo sukurta daug hagiografijų tiek pavieniui, tiek kolekcijoms. Per šią epochą daug žmonių kūrė šventųjų kalendorius, o tie, kurie mokėjo skaityti, kiekvieną dieną galėjo sužinoti apie kitą šventąjį; viduramžių puslapio versija, tarytum dienos kalendorius. Daugelis šių kalendorių nuo tada buvo kanonizuoti, o šventųjų dienų kalendorius šiandien egzistuoja ir katalikų, ir stačiatikių bažnyčiose.
Nors šiuolaikinėje epochoje hagiografija traktuojama kaip šiek tiek senamadiška, vis dar galima rasti gerai ištirtų mokslinių darbų apie šventųjų gyvenimus ir tradicines hagiografijas. Kai kurios iš šių medžiagų yra gana įdomios, dokumentuojančios ankstyvųjų krikščionių bažnyčios judėjimų ir drebėjimų gyvenimus ir darbus, taip pat modernesnių šventųjų veiklą.
Kadangi hagiografija paprastai buvo sukurta siekiant pateikti savo temą kuo geresnėje šviesoje, kartais girdite, kad „hagiografija“ vartojama kaip žargoninis terminas pasaulietinei biografijai apibūdinti. Šia prasme hagiografija yra niūri, nekritiška ir dažnai menkai ištirta biografija, kuri piešia labai žavingą jos temos vaizdą, o ne tikslią kažkieno gyvenimo ir darbų diskusiją.